Vaiko globa šeimoje ir pagalba globėjams
Pastaruoju metu aktyviai diskutuojama dėl planuojamo vaikų globos namų skaičiaus mažinimo ar net visiško jų atsisakymo. Be abejonės, ši idėja savo esme ir siekiais yra sveikintina, tačiau kaip ir kiekvienas tokio masto procesas tam, kad vyktų sėkmingai ir sklandžiai, reikalauja plačios diskusijos ir nuodugnaus pasirengimo. Straipsnio autoriaus patirtis vaiko teisių apsaugos ir globėjų rengimo srityje leidžia teigti, kad žmonių motyvacija imti globoti vaikus, o ypač tuos, su kuriais nesieja kraujo ryšiai, į savo šeimas yra ganėtinai silpna. Socialinės paramos informacinės sistemos 2016 m. sausio mėnesio duomenimis, Lietuvoje iš viso buvo globojami 9249 vaikai, iš kurių 3293 (35,6 %) augo globos institucijose. Vaikų, globojamų institucijose dalis, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai didelė, tačiau pastaraisiais metais ji kinta labai nežymiai (2010 m. institucijose buvo globojami 37,7 % vaikų, o 2016 m. – 35,6 %). Ne vienu atveju be tėvų globos likę vaikai, net ir turėdami pakankamą giminaičių ratą, atsiduria globos namuose, nes neatsiranda pasiryžtančių juos globoti.
Šios situacijos priežasčių reikėtų ieškoti globėjų rengimo ir valstybės paramos globėjams procesuose. Šiuo atveju plačiau pažvelgsime į antrąjį aspektą: valstybės dėmesį ir socialinę pagalbą apsisprendusiems globoti vaiką. Tai ypač aktualu, kalbant apie ne giminaičių vaikų globą. SPIS duomenimis, iš 5502 vaikų, kurie 2016 m. sausį buvo globojami šeimose, 3804 (69,1 %) globojo giminaičiai (seneliai, broliai, sesės, dėdės, tetos) ir tik 1698 (30,9 %) – giminystės ryšiais nesusiję asmenys. Patys globėjai ne vieno pokalbio metu yra išsakę nusiskundimų dėl menko valstybės dėmesio ir pagalbos globėjams. Be globos išmokos, kuri šiuo metu yra 152 Eur ir iš esmės nekinta nuo 1999 m., jokia kita pagalba globėjams nėra numatyta, išskyrus tą, kurią išgali teikti savivaldybės. Į šiuos dalykus atkreipiamas dėmesys ir 2014 m. sausio 31 d. Valstybinio audito ataskaitoje. Joje teigiama, kad esamas vaiko globos organizavimo finansavimas neskatina vaiko globos šeimoje, tik 10 savivaldybių papildomai remia vaikus globojančius asmenis, atestuotų socialinių darbuotojų paslaugos atitolusios nuo globėjų šeimų, trūksta profesionalių socialinių paslaugų vaiką globojančiai šeimai ir pačiam globotiniui. Sveikintina, kad LR Seimas bent iš dalies ėmėsi keisti šią situaciją ir nuo 2016 m. sausio 1 d. yra mokamas vieno bazinės socialinės išmokos dydžio (38 Eur), o nuo 2017 m. sausio 1 d. – 4 bazinių socialinių išmokų dydžio globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas.
Klaidinga manyti, kad patirtis auginant biologinius vaikus bus visiškai pakankama globojant. Vaiko globos procesas toli gražu nėra identiškas įvaikinimo ar biologinio vaiko auginimo procesams. Šiuos skirtumus vaizdžiai atskleidžia V. Fahlberg (1988) tėvų atsakomybės komponentų modelis, kuris tėvų (globėjų) atsakomybę skirsto į tris komponentus: biologinį, teisinį ir emocinį. Biologinėje šeimoje tėvai prisiima ir įgyvendina visus tris komponentus, tačiau globos atveju tėviškosios atsakomybės komponentai pasidalija tarp kelių asmenų (biologinių tėvų, globėjų, socialinių darbuotojų), įsiliejančių į vaiko gyvenimą.
Biologinį tėvų atsakomybės komponentą sudaro iš biologinių tėvų paveldėti, įgimti dalykai, tai, ko niekas iš vaiko nebegali atimti. Globotinis ateina su savo vardu ir pavarde, biologinės šeimos ryšiais ir emociniais prisirišimais, genetinėmis predispozicijomis, besiformuojančiais, o kartais ir jau susiformavusiais būdo bruožais, šeimos tradicijomis, išvaizdos ypatumais, įgimtais gebėjimais ir polinkiais. Svarbiausias globėjų uždavinys įgyvendinant šią atsakomybės dalį – pažinti, priimti ir gerbti biologinę vaiko prigimtį. Globėjų siekis „nusavinti“ vaiką ribojant kontaktus su biologine šeima, verčiant vaiką globėjus vadinti „tėčiu“ ir „mama“, žeminant ir/ar konkuruojant su biologine šeima, slepiant globos faktą gali būti vertinamas kaip vaiko teisių pažeidimas ir netinkamas biologinio atsakomybės komponento įgyvendinimas.
Teisinis komponentas – tai sprendimai dėl vaiko mokymosi, laisvalaikio, sveikatos priežiūros, kultūrinių ir dvasinių poreikių tenkinimo, jo teisių apsaugos. Įgyvendinami šį komponentą, globėjai susiduria su kiek kitokiais iššūkiais, būtinybe bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais ir tapti pilnaverčiais globos komandos nariais. Pagal LR civilinio kodekso nuostatas globa yra valstybės prižiūrimas ir kontroliuojamas procesas. Kodekso 3.267 straipsnis konstatuoja, kad vaiko globą prižiūri rajono Vaiko teisių apsaugos institucija (VTAS), o 3.271 straipsnio nuostatos implikuoja VTAS prievolę koreguoti globėjo veiksmus, patarti jam, o tuo pačiu ir tai, kad globėjas nėra visiškai savarankiškas vykdydamas savo pareigas ir turi bendradarbiauti su globą prižiūrinčiomis institucijomis (LR CK komentaras, 2002, p. 501,509). Tokia situacija taip pat yra mažiau priimtina globėjams, linkusiems „savintis“ vaikus, nesuprantantiems pagrindinių globos principų ir uždavinių.
Galiausiai, emocinis tėviškosios atsakomybės komponentas, kuris apima meilės, dėmesio rodymą, auklėjimą, šiltų santykių kūrimą šeimoje, palaikymo ir kontrolės dermę. Globos atveju, tai vienintelis komponentas, kur globėjai yra laisvesni savo sprendimuose, bet tuo pačiu jiems tenka ir didžiausia atsakomybė. Globėjai vaiko atsineštą biologinį pradą turi užpildyti emociniu, dvasinu turiniu, formuoti globotinio asmenybę ir ruošti jį savarankiškam gyvenimui.
Siekiant atskleisti globėjų požiūrį šį globos procesą bei jo metu gaunamą pagalbą Klaipėdos rajone ir Klaipėdos mieste buvo apklausti 42 Klaipėdos rajono globėjai (75 % visų rajono globėjų) bei 11 Klaipėdos mieste gyvenančių globėjų. Iš viso tyrime dalyvavo 53 globėjai, savo šeimose globojantys 66 vaikus. Tyrimą vykdė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Gargždų socialinių paslaugų centras, Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centras bei Klaipėdos rajono seniūnijų socialiniai darbuotojai.
Tyrimo duomenų analizė atskleidė, jog planuojant pagalbos globėjams procesą svarbu atkreipti didesnį dėmesį į paties globos proceso tikslus ir principus bei vaiko interesų pažinimą. Globa, kaip valstybės kontroliuojamas ir prižiūrimas procesas, ne visiems globėjams yra iki galo suprantamas. Būtina akcentuoti globėjo pareigas, globos tikslus, bendradarbiavimą su specialistais, biologinės šeimos vietą vaiko globos procese, kad globėjas ir globotinis užtikrinčiau jaustųsi, sklandžiau perimtų pakitusį statusą biologinių tėvų ir globėju atžvilgiu, nekiltų papildomos įtampos lankantis globą prižiūrintiems specialistams. Aktyvesnis psichologų įtraukimas į ilgalaikį pagalbos visai šeimai procesą būtų vertingas tiek vaiko identiteto pokyčiams internalizuoti, tiek palankiai emocinei atmosferai šeimoje kurti.
Rengiant globėjų mokymus būtina peržiūrėti giminaičių dalyvavimo šiuose mokymuose būtinybę. Tyrimo rezultatai rodo, kad giminaičiams, o ypač seneliams, sunkiausiai sekasi pažinti vaiko interesų ir teisių sąvokas, suvokti globos proceso principus, jie mažiausiai bendrauja su kitais globėjais, sunkiau užmezga kontaktą su specialistais. Nors seneliai dažniau už kitus globėjus teigia žinantys, kaip auginti globotinius, natūraliai kyla retorinis klausimas: ar užauginę savo vaikus, kurie aplaidžiai atliko tėvų pareigas, seneliai gebės tinkamai užauginti anūkus? Be abejo, yra daugybė senelių, kurie puikiai rūpinasi globojamais anūkais ir paruošia juos savarankiškam gyvenimui, tačiau tyrimo rezultatai ir praktinė patirtis leidžia teigti, kad buvimas seneliu dar nereiškia buvimo geru anūko globėju.
Skatinant žmones globoti didžiausią dėmesį derėtų skirti visuomenės švietimui, pagalbos artimui, pilietiškumo jausmų, bendražmogiškų vertybių ugdymui, pabrėžti vaikų, kaip suteikiančių gyvenimo prasmę, svarbą. Kaip rodo tyrimo rezultatai, šie vidinį atlygį teikiantys motyvai yra svarbiausi apsisprendžiant globoti svetimą vaiką. Giminaičiai globoja vedini pareigos ar kraujo ryšio įpareigoti ir tikrai ne visi ryžtųsi globoti ne giminaitį vaiką, o išorinis atlygis (finansinė pagalba, paslaugos) nurodomas kaip mažiausiai svarbus motyvas.
Išryškėjo keletas socialinio darbo globos srityje stiprinimo aspektų. Pirmiausia, poreikis stiprinti socialinį darbą su biologine vaiko šeima, kad globėjai jaustųsi tvirčiau apsispręsdami dėl globotinio bendravimo su biologiniais tėvais, o galiausiai ir dėl vaiko grįžimo pas juos. Neužtikrintumas dėl to, ar vaikas nebus išderintas ar neigiamai paveiktas, sulaiko globėjus nuo tvirto apsisprendimo nuosekliai stiprinti globotinio ryšius su biologiniais tėvais. Galiausiai, specialistai turėtų pateikti išsamesnę informaciją būsimiems globėjams apie vaiko kasdienį gyvenimą tėvų šeimoje, jo pomėgius, laisvalaikį, nežalingus įpročius, nes ši informacija gali būti labai reikšminga vaikui apsiprantant globėjų, o ypač ne giminaičių, šeimoje.
Lyginant visų trijų tėviškosios atsakomybės komponentų tyrimo duomenis, matyti, jog globėjų nuomone sklandžiausiai pavyksta įgyvendinti trečiąjį – emocinės atsakomybės komponentą, kurį vykdydami globėjai yra labiausiai savarankiški. Tai dar kartą patvirtina aiškesnio globos proceso suvokimo, funkcijų tarp biologinės šeimos, valstybės ir globėjų pasidalijimo poreikį ir pabrėžia globėjų rengimo bei nuoseklesnės pagalbos jiems svarbą.
Tobulinant globos procesą svarbu neužmiršti ir pačių globėjų psichologinės sveikatos bei energijos išteklių. Nieko nuostabaus, kad žmonėms, skiriantiems daug pastangų padėti kitiems, ir patiems prireikia pagalbos. Globėjai šiuo atveju ne išimtis. Todėl būtina atkreipti dėmesį ir numatyti pagalbos globėjams mechanizmus, stebint jų fizinę ir psichologinę sveikatą, teikiant emocinį palaikymą, specialistų pagalbą, laikinos vaikų priežiūros paslaugas namuose, atokvėpio laikotarpius. Tik tuomet, kai pagalba bus numatyta ne tik globotiniams, bet ir globėjams, galėsime kalbėti apie pilnavertį globėjų įsitraukimą į globos komandą ir kokybišką globos procesą.
