Vaižganto premija – rašytojui Arvydui Juozaičiui
20-oji Vaižganto premija skirta filosofui, prozininkui, dramaturgui Arvydui Juozaičiui.
Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, minėdamos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, yra įsteigusios kasmetinę Juozo Tumo-Vaižganto premiją. Premija skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) dermę. Premijos laureatais yra tapę Egidijus Aleksandravičius, Vytautas Bagdonas, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintautas Iešmantas, Liudvikas Jakimavičius, Loreta Jastramskienė, Juozas Kundrotas, Justinas Marcinkevičius, Julius Sasnauskas, Laimonas Tapinas, Liutauras Degėsys ir kt.
Šiais metais Vaižganto premijai buvo pasiūlyta keturiolika kandidatų: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė už knygas „Dar vieni prabėgę metai“, „Dvidešimt metų drauge“, „Žiemgalos dainius“, „Laikęs kūrybos paukštį delnuose“ ir skelbiamus darbus elektroninėje ir popierinėje spaudoje; Vytautas Čepas už romaną „Siena“; Daiva Grikšienė už televizijos dokumentinių filmų ciklą „Kunigo Tumo kelionės“ (TV ciklą sudaro trys dalys); Česlovas Iškauskas už knygą „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500 metų“ ir už žurnalistinę ir publicistinę kūrybą; Indrė Jonušytė už knygas „BELA BLU“ ir „FABULAE SPECTACULA“; Arvydas Juozaitis už publicistikos knygą „Kauno saulė“; Aistė Kučinskienė už universalią ir vaižgantišką mokslo, literatūros ir žurnalistikos, literatūrinės publicistikos dermę, kultūrinės šviečiamosios veiklos aktyvumą; Jonas Liniauskas; Dovydas Pancerovas už žurnalistinių tyrimų knygą „Kabinetas 339“ (2019 m.) ir romaną „Medžiojant tėvą“ (2020 m.) bei už visus darbus ir kūrybinius sprendimus; Leonas Peleckis-Kaktavičius už esė ir pokalbių rinkinį „Žmonės kaip knygos“; Justinas Sajauskas už knygas „Lietuvės rožinis, dar kitaip: Marijos Kraptavičiūtės-Šimkienės prisiminimai“ ir „Prisiminimų nuotrupos“; Jūratė Sučylaitė už knygą „Prieš srovę“; Vidmantas Valiušaitis už istorinę ir kultūrinę atmintį, nacionalinį tapatumą tvirtinančius labai reikšmingus darbus, knygas ir veiklą; Jurga Žąsinaitė už knygą „Pertako piemuo“ ir už dokumentinės prozos straipsnius apie iškilius Anykščių krašto žmones, krašto praeitį, kultūrinį gyvenimą „Vorutoje“; www.menobangos.lt „Aukštaitiškas formatas“.
Į Vertinimo komisiją Rašytojų sąjunga buvo delegavusi Jurgitą Jasponytę-Burokienę, Gediminą Kajėną ir Danielių Mušinską, Žurnalistų sąjunga – Audronę Nugaraitę, Joną Staselį ir Gerimantą Statinį.
Arvydas Juozaitis – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, publicistas, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjas ir iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys, Seimo tarybos narys. Daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas. Išleidęs per trisdešimt – novelių, esė, publicistikos, dramų – knygų, daugelio pjesių ir filmų scenarijų autorius. Apdovanotas Baltijos Asamblėjos literatūros premija, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Estijos Respublikos Marijos žemės Ketvirtojo laipsnio ordinu, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija, Liudviko Rėzos premija, Ievos Simonaitytės, Juozo Keliuočio, „Varpų“ literatūrinėmis premijomis.
„Kauno saulė“ yra miesto epo, „karo ir taikos“ knyga, – sako autorius, – Rašiau ją ieškodamas naujosios Lietuvos valstybės šaknies, leisdamas tą šaknį. Dabartinės Lietuvos istorija tėra šimto metų, bet kokia nuostabi! Kaip ir kiekviena lemtinga istorija, ji reikalauja tiesaus žvilgsnio ir žodžio. Troškau pamatyti, išgirsti ir aprašyti valstybės stebuklą, pajusti valstybę auginantį miestą. Taip jau yra, kad nūdienos Lietuva gimė Kaune, tad Kaunas – šios istorijos herojus. Miestas, išplėšęs tautą iš nebūties, vertas karo ir taikos epo.
„Kauno saulėje“ ypatingas dėmesys skiriamas Juozo Tumo Vaižganto asmenybei. Su kokia meile čia rašoma apie Vaižgantą – daugeliui tai gali būti gera pirmoji gilesnė pažintis. Taip rašoma tik apie žmogų, kurį gerai pažįsti, arba esi artimas jam siela: Reikia neužmiršti Vaižganto charakterio esmės: jam svarbu ne sau ką nors sukurti ir kur nors įsitvirtinti, ne save matyti kaip vadą ar lyderį – ne, jam svarbu, kad sukurtas „daiktas“ gyventų ir alsuotų. O jis pats eis toliau, ten, kur dar trūksta gyvybės. Kitų Lietuvos kampų lopyti, gyvinti. Norėtųsi tai ir apie patį autorių pasakyti. Kaip ir šiuos žodžius, kurie taip pat skirti Vaižgantui: Įvairiapusiais talentais apdovanotas žmogus negali būti nelaimingas. Atsigriebdamas už nuoskaudas, jis gali rašyti, rašyti, rašyti. Alpdamas rašys, mirdamas rašys.“
Š. m. rugsėjo 14 d. 13 val. Vaižganto gimtajame Malaišių kaime (Anykščių r., Svėdasų sen.) laureatui bus įteiktas diplomas ir premija. Renginio organizatoriai: Svėdasų seniūnija, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus.
