25 gegužės, 2023

Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje

„Mažai Lietuvos istorikams ir visuomenei žinomas faktas yra tai, kad Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose buvo ir lietuvių. Ukrainos istorikas ir žurnalistas Olegas Stecišinas 2015 m. Lvove ukrainiečių kalba išleido knygą „Banderivskij Internacional (Banderininkų internacionalas)“, kurioje aprašė 28 tautybių 359 asmenų, kovojusių UPA gretose biografijas. Šioje knygoje yra ir lietuviams skirtas poskyris“, – konferencijoje, pavadintoje „Ukrainos pasipriešinimas sovietų okupacijai.  UPA – karas po karo. Lietuva – Ukraina bendra kova“ kalbėjo dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.

Reikšmingas įvykis

Tokia konferencija, dedikuota UPA, Lietuvoje surengta pirmą kartą. Joje atskleista ne tik nuolatinė Ukrainos kova su agresoriumi, bet ir mūsų šalies bendrystė su tauta, įkvėpimo šios dienos pasipriešinimui atrandančia istorijoje.

„Būtent laisvės kovos kelias, kurio nevalia apvilti, vienijo UPA ir karo po karo dalyvius, ginkluotos rezistencijos kovotojus. Laisvės kovos kelias vienija su ukrainiečiais mus ir šiandien. Ko gero, ne veltui esame ta tauta, kuri labiausiai, pagal savo išgales, padeda Ukrainai kovoje prieš agresorių. Šis agresorius, šis bendras priešas per laisvės liepsną vienijo mus, UPA ir žaliukus, prieš 80 metų. Šis priešas, kuris dabar grasina visam civilizuotam pasauliui, ir ta pati laisvės liepsna daro mus ginklo ir dvasios broliais bei seserimis ir dabar“, – savo mintimis renginyje dalinosi specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas, psichologas, karo įvykių Ukrainoje apžvalgininkas Aurimas Navys.

Konferencijoje pranešimus taip pat skaitė prof. Algis Vyšniūnas, „Strateginių Iniciatyvų Centro“ direktorius Alkas Paltarokas, LRS Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Sulaukta ir ypatingų pranešėjų, savo įžvalgas pristačiusių nuotoliu – Ivano Farnkyvsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslav Krtečuk bei Vladislav Dutchak – filosofijos mokslų kandidato, docento, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azovo“  puolimo brigados seržanto.

„Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ir ima ginklus į rankas? Ar net tiesiog padėdami kovojantiems ginklu, rizikuoja savo gyvybe? Taigi, vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? Dar prieš ieškant atsakymo į šį klausimą, galima pradėti pirmiausia nuo pačios sąvokos. Kaip dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms, arba kitaip sakant tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – kalbėjo E. Balodytė.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas ir būdingas visoms tautoms, o kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX amžiaus buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą. Pranešėja pabrėžė, kad ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas. Ukrainiečių tautinės tapatybės idėja tapo pagrindiniu Ukrainos pasipriešinimu dabartinei Rusijos invazijai, kurią ukrainiečiai laiko 2014 metais prasidėjusio Rusijos ir Ukrainos konflikto tęsiniu.

Įkvėpė istorija

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sako E. Balodytė.

Pasak jos, kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respublika (Ukrainska Narodnia Respublika – UNR). Daugumai UPA veteranų turėjo asmeninį  ryšį su UNR veteranais buvo asmeninis – daugelis jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos ar Ukrainos Galicijos armijose, ar Sicho šaulių gretose. Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius UPA veteranams turėjo įtakos nuo mažens. Dauguma šių asmeninių istorijų apėmė ukrainiečių tautos kovos už nepriklausomybę supratimą. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „mano tėvas kariavo, tėvo brolis taip pat. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, turėjo dar turėjo ginklų, ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau“.

„Taigi galima sakyti, kad pati UPA buvo kovos tęsinys. Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškus resursus toms organizacijoms likviduoti“, – pasakojo E. Balodytė, pridurdama, kad nors UPA tema nešasi su savimi sudėtingą emocinį krūvį ir yra tikrai kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontraversišku, reikia akcentuoti, kad, kai kalbame apie šių dienų karą, būtent UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai atkurti nepriklausomybę tampa naratyvais budinančiais ukrainiečius – tarsi tai yra kova prieš tą patį priešą, o galima mirtis – kaina už laivą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.

Kaip lietuviai atsidūrė Ukrainoje ir UPA gretose?

„Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) Lietuvoje buvo suformuota nemažiau 26 lietuvių policijos batalionai. Jie veikė ne tik Lietuvoje, bet buvo siunčiami ir į kitas vokiečių okupuotas šalis: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Dažniausiai jie vykdė užnugario apsaugos funkcijas, saugojo geležinkelius, karinius sandėlius ir kitus objektus bei dalyvavo kovose su sovietiniais partizanais. 1942 m. lapkričio mėn. Raudonajai armijai apsupus prie Stalingrado feldmaršalo Pauliaus grupuotę strateginio kelio statyba nebeteko reikšmės ir batalionai gavo kitas užduotis“, – istorinius įvykius pristatė dr. A.Bubnys.

Anot jo, artėjant Rytų frontui, 1943 m. antroje pusėje, vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti iš policijos batalionų.

„Šis reiškinys ypatingai sustiprėjo už Lietuvos ribų dislokuotuose batalionuose. 1943 m. rudenį lietuvių batalionų kariai atsidūrė Volynėje, Kovelio miesto apylinkėse. Čia buvo pats UPA būrių veikimo epicentras. Lietuviai Volynėje taip pat daugiausia saugojo geležinkelius, tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus. Jiems tekdavo susidurti su UPA, lenkų (Armija krajova) ir sovietiniais partizanais. Be to, 1943 m. antroje pusėje Vakarų Ukrainoje įsiliepsnojo lenkų ir ukrainiečių tarpusavio konfliktas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Šio konflikto liudininkais ne savo valia tapo ir lietuvių policijos batalionų kariai“, – sako  dr, A. Bubnys, pridurdamas, kad 1944 m. vasarą fronto linija priartėjo prie Lietuvos, batalionai, buvę Rusijoje Pskovo srityje ir Baltarusijoje gavo įsakymus trauktis. 1944 m. vasarą ir rudenį beveik visi lietuvių policijos batalionai buvo išformuoti ir nustojo egzistavę kaip savarankiški vienetai.

Didžiulis pasipriešinimas okupacijai

Dr. A.Bubnys pabrėžė, jog, nagrinėjant sovietų represinių struktūrų archyvinius dokumentus, aiškėja lietuvių ir ukrainiečių ginkluotosios rezistencijos mastas: 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų teko Vakarų Ukrainos gyventojams, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių.

„Dabar galima drąsiai teigti, jog Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir darė įtaką visuomenių raidai ir lietuvių bei ukrainiečių tarpusavio simpatijai ir solidarumui“, – kalba dr. A. Bubnys.

Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje

 „Mažai Lietuvos istorikams ir visuomenei žinomas faktas yra tai, kad Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) gretose buvo ir lietuvių. Ukrainos istorikas ir žurnalistas Olegas Stecišinas 2015 m. Lvove ukrainiečių kalba išleido knygą „Banderivskij Internacional (Banderininkų internacionalas)“, kurioje aprašė 28 tautybių 359 asmenų, kovojusių UPA gretose biografijas. Šioje knygoje yra ir lietuviams skirtas poskyris“, – konferencijoje, pavadintoje „Ukrainos pasipriešinimas sovietų okupacijai.  UPA – karas po karo. Lietuva – Ukraina bendra kova“ kalbėjo dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.

Reikšmingas įvykis

Tokia konferencija, dedikuota UPA, Lietuvoje surengta pirmą kartą. Joje atskleista ne tik nuolatinė Ukrainos kova su agresoriumi, bet ir mūsų šalies bendrystė su tauta, įkvėpimo šios dienos pasipriešinimui atrandančia istorijoje.

„Būtent laisvės kovos kelias, kurio nevalia apvilti, vienijo UPA ir karo po karo dalyvius, ginkluotos rezistencijos kovotojus. Laisvės kovos kelias vienija su ukrainiečiais mus ir šiandien. Ko gero, ne veltui esame ta tauta, kuri labiausiai, pagal savo išgales, padeda Ukrainai kovoje prieš agresorių. Šis agresorius, šis bendras priešas per laisvės liepsną vienijo mus, UPA ir žaliukus, prieš 80 metų. Šis priešas, kuris dabar grasina visam civilizuotam pasauliui, ir ta pati laisvės liepsna daro mus ginklo ir dvasios broliais bei seserimis ir dabar“, – savo mintimis renginyje dalinosi specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas, psichologas, karo įvykių Ukrainoje apžvalgininkas Aurimas Navys.

Konferencijoje pranešimus taip pat skaitė prof. Algis Vyšniūnas, „Strateginių Iniciatyvų Centro“ direktorius Alkas Paltarokas, LRS Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Sulaukta ir ypatingų pranešėjų, savo įžvalgas pristačiusių nuotoliu – Ivano Farnkyvsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslav Krtečuk bei Vladislav Dutchak – filosofijos mokslų kandidato, docento, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azovo“  puolimo brigados seržanto.

„Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ir ima ginklus į rankas? Ar net tiesiog padėdami kovojantiems ginklu, rizikuoja savo gyvybe? Taigi, vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? Dar prieš ieškant atsakymo į šį klausimą, galima pradėti pirmiausia nuo pačios sąvokos. Kaip dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms, arba kitaip sakant tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – kalbėjo E. Balodytė.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas ir būdingas visoms tautoms, o kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX amžiaus buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą. Pranešėja pabrėžė, kad ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas. Ukrainiečių tautinės tapatybės idėja tapo pagrindiniu Ukrainos pasipriešinimu dabartinei Rusijos invazijai, kurią ukrainiečiai laiko 2014 metais prasidėjusio Rusijos ir Ukrainos konflikto tęsiniu.

Įkvėpė istorija

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sako E. Balodytė.

Pasak jos, kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respublika (Ukrainska Narodnia Respublika – UNR). Daugumai UPA veteranų turėjo asmeninį  ryšį su UNR veteranais buvo asmeninis – daugelis jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos ar Ukrainos Galicijos armijose, ar Sicho šaulių gretose. Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius UPA veteranams turėjo įtakos nuo mažens. Dauguma šių asmeninių istorijų apėmė ukrainiečių tautos kovos už nepriklausomybę supratimą. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „mano tėvas kariavo, tėvo brolis taip pat. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, turėjo dar turėjo ginklų, ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau“.

„Taigi galima sakyti, kad pati UPA buvo kovos tęsinys. Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškus resursus toms organizacijoms likviduoti“, – pasakojo E. Balodytė, pridurdama, kad nors UPA tema nešasi su savimi sudėtingą emocinį krūvį ir yra tikrai kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontraversišku, reikia akcentuoti, kad, kai kalbame apie šių dienų karą, būtent UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai atkurti nepriklausomybę tampa naratyvais budinančiais ukrainiečius – tarsi tai yra kova prieš tą patį priešą, o galima mirtis – kaina už laivą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.

Kaip lietuviai atsidūrė Ukrainoje ir UPA gretose?

„Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) Lietuvoje buvo suformuota nemažiau 26 lietuvių policijos batalionai. Jie veikė ne tik Lietuvoje, bet buvo siunčiami ir į kitas vokiečių okupuotas šalis: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Dažniausiai jie vykdė užnugario apsaugos funkcijas, saugojo geležinkelius, karinius sandėlius ir kitus objektus bei dalyvavo kovose su sovietiniais partizanais. 1942 m. lapkričio mėn. Raudonajai armijai apsupus prie Stalingrado feldmaršalo Pauliaus grupuotę strateginio kelio statyba nebeteko reikšmės ir batalionai gavo kitas užduotis“, – istorinius įvykius pristatė dr. A.Bubnys.

Anot jo, artėjant Rytų frontui, 1943 m. antroje pusėje, vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti iš policijos batalionų.

„Šis reiškinys ypatingai sustiprėjo už Lietuvos ribų dislokuotuose batalionuose. 1943 m. rudenį lietuvių batalionų kariai atsidūrė Volynėje, Kovelio miesto apylinkėse. Čia buvo pats UPA būrių veikimo epicentras. Lietuviai Volynėje taip pat daugiausia saugojo geležinkelius, tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus. Jiems tekdavo susidurti su UPA, lenkų (Armija krajova) ir sovietiniais partizanais. Be to, 1943 m. antroje pusėje Vakarų Ukrainoje įsiliepsnojo lenkų ir ukrainiečių tarpusavio konfliktas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Šio konflikto liudininkais ne savo valia tapo ir lietuvių policijos batalionų kariai“, – sako  dr, A. Bubnys, pridurdamas, kad 1944 m. vasarą fronto linija priartėjo prie Lietuvos, batalionai, buvę Rusijoje Pskovo srityje ir Baltarusijoje gavo įsakymus trauktis. 1944 m. vasarą ir rudenį beveik visi lietuvių policijos batalionai buvo išformuoti ir nustojo egzistavę kaip savarankiški vienetai.

Didžiulis pasipriešinimas okupacijai

Dr. A.Bubnys pabrėžė, jog, nagrinėjant sovietų represinių struktūrų archyvinius dokumentus, aiškėja lietuvių ir ukrainiečių ginkluotosios rezistencijos mastas: 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų teko Vakarų Ukrainos gyventojams, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių.

„Dabar galima drąsiai teigti, jog Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir darė įtaką visuomenių raidai ir lietuvių bei ukrainiečių tarpusavio simpatijai ir solidarumui“, – kalba dr. A. Bubnys.


14 kovo, 2025

Lietuvos nacionalinis muziejus šiais metais mini 170-ąsias įkūrimo metines. Šia proga kiekvienas iš padalinių rengia vieno eksponato parodas. Kaip savo […]

Juozas Tarvydas su šeima, minint jo 70-metį, 1970-01-06.
14 kovo, 2025

Kiekvienas savo gyvenimo kelyje sutinkame Mokytoją, kuris tampa kelrode žvaigžde mūsų siekiuose, sektinu pavyzdžiu mokant ir auklėjant vaikus. Apie tokį […]

12 kovo, 2025

Kovo 11 dieną Ėriškių kultūros centras kartu su renginio partneriais Vadoklių, Ramygalos, Krekenavos kultūros centrais, Upytės A. Belazaro pagrindine mokykla […]

11 kovo, 2025

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, Lietuvos nacionalinis muziejus perėmė unikalius su Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija susijusius artefaktus. Juos muziejui […]

11 kovo, 2025

Minint 35-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, prezidentas Gitanas Nausėda ragina piliečius susitelkti ir išlaikyti tautos vienybę. Tai, anot šalies vadovo, […]

11 kovo, 2025

Antradienį minint 35-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, Vilniaus Universiteto (VU) Filologijos fakulteto dėstytojai dr. Ernestai Kazakėnaitei įteikta Valstybės Nepriklausomybės stipendija.  E. Kazakėnaitei paskirti […]

4 kovo, 2025

2025 m. kovo 4 d. Kaune ant namo K. Donelaičio g. 14 vyko atminimo lentos atidengimas skirtas lietuvybės puoselėtojai ir […]

4 kovo, 2025

Užgavėnės – tai viena smagiausių lietuviškų švenčių, kupina triukšmo, linksmybių ir, žinoma, gardžių blynų! Šią dieną reikia sočiai prisivalgyti, kad […]

3 kovo, 2025

Šiais metais Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo programai skirta per 6,1 mln. eurų. Už šias lėšas ketinama spartinti jau pradėtus […]

3 kovo, 2025

2025-aisiais minime vieno ryškiausių Lietuvos kūrėjų, menininko, kuris matė garsus ir girdėjo spalvas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – 150-ąsias gimimo […]

25 vasario, 2025

Šiaulių miesto centre, ežero kranto aukštumoje, prieš maždaug 400 metų iškilo bažnyčia. Šiandien ji –architektūros paminklas, priskiriamas renesansiniam architektūros stiliui, […]

Astos Andrulienės nuotr.
20 vasario, 2025

2025 m. vasario 20-ąją, minint 72-ąsias rašytojo, dramaturgo, filosofo, švietėjo, humanisto, chorvedžio, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno mirties metines, Pagėgių savivaldybės […]

20 vasario, 2025

Rytoj, vasario 21 d., pasaulis švęs Tarptautinę gido dieną. Tai puiki progą padėkoti mūsų krašto gidams, be kurių neįsivaizduojama Šiaulių […]

Birutės Nenėnienės nuotr.
20 vasario, 2025

KUDIRKOS NAUMIESTIS. Saulėtas rytas, iš vakaro sniego kruopelėmis pabalinta žemė – ir dar sekmadienis! Tokia skaidri Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo […]

17 vasario, 2025

Vasario 16 d. Kaune, LPKTS salėje vyko antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, kompozitoriaus, mokytojo, Dainų švenčių dirigento Antano Padleckio (1925–2010) […]

16 vasario, 2025

Lietuvai minint 107-ąsias valstybės atkūrimo metines, jaunimo organizacija „Pro Patria“ sostinėje sekmadienį surengė tradicine tapusią eiseną su deglais. Eitynių dalyviai […]

14 vasario, 2025

Varėnos krašte išskirtiniu antkapiniu ženklu „Lietuvos partizanas“ pažymėti partizanų kapa Artėjant Vasario 16-ajai – Lietuvos nepriklausomybės dienai, Lietuvos gyventojų genocido […]

14 vasario, 2025

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet papildė keturios tradicijos: Grūšlaukės Užgavėnės, kanklės ir kankliavimas Lietuvoje, margučių marginimas vašku šeimose […]

12 vasario, 2025

Šventosios gyventojas, tvarkydamas namų palėpę, rado XIX amžiuje išleistą Motiejaus Valančiaus veikalą. Šį leidinį radęs vyras, knygą padovanojo Kretingos rajono […]

7 vasario, 2025

Vasario 6 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje vyko Liucijos Citovičiūtės knygos „Pirmoji lietuvių kalba parašyta istorijos […]

Regionų naujienos