„Vakarykščių gėlių“ režisierius Ch. Krausas: „Vokietijoje buvo daug diskusijų, ar verta rodyti tokį filmą“
„Kino pavasaryje“ vieši ironiško filmo tokia rimta tema kaip holokausto palikimas režisierius Chrisui Krausui „Vakarykštės gėlės“ („The Bloom of Yesterday“). Holokausto auka ir budelis kartu tiria savo praeitį ir tas tyrimas kupinas netikėtų atradimų bei santykių vingių. Absurdiška romantinė komedija nuveda klaidžiais kaltės ir skausmo vingiais, kurie tokie aktualūs šių dienų Vokietijoje. Po seanso žiūrovai režisieriui Ch. Krausui plojo net atsistoję, ko jis sakė, dar niekada nėra buvę. „Tai nuostabiausia auditorija, kuriai teko rodyti filmą“, – atviravo kūrėjas.
Režisierius po filmo dalinosi su žiūrovais idėja, kodėl jis sukūrė „Vakarykštes gėles“, ir atsakė į auditorijos klausimus.
– Kodėl pasirinkote tokią filmo temą?
– Ši tema man labai asmeniška. Prieš 40 metų sužinojau, kad mano senelis priklausė SS daliniams Latvijoje. 10 metų tyriau šią temą ir parašiau knygą apie tai, kurią dedikavau savo vaikams, kad jie sužinotų, kaip viskas buvo. Kai ėjau į archyvus tyrinėti šios temos, čia buvo dvi pusės: vieni – aukų palikuonys, kiti – nacionalsocialistų. Keisčiausia buvo tai, kad žydų vaikai ėjo prie mūsų ir norėjo bendrauti su mumis, vokiečiais, jie bendravo labai atvirai ir juokavo apie tai. Todėl sugalvojau sujungti baisią istoriją su asmeniniais išgyvenimais ir panaudoti aštrų humorą.
Aš turiu baltiškų šaknų – mano senelis buvo Rygos vokietis, močiutė – latvė. Ir ten, kaip ir Lietuvoje, viskas buvo susimaišę. Buvo rusų, žydų, vokiečių. Išsiaiškinęs senelio praeitį buvau šokiruotas. Mano senelis ėjo į tą pačią klasę su 11 žydų, 8 iš jų buvo išžudyti SS dalinių, o jis buvo SS vadas Rygoje.
– Ar buvote įsimylėjęs latvę?
– Ne, tai ne taip asmeniška (juokiasi).
– Koks jūsų knygos pavadinimas? Ar ji publikuota?
– Knyga vadinasi „Šaltas kraujas“ („Cold Blood“). Ne, ji skirta mano šeimai. Bet aš išleidau romaną ta pačia tema. Jis pasirodė prieš savaitę Vokietijoje, galbūt netrukus pasirodys ir Lietuvoje.
– Kodėl jūsų pagrindinis veikėjas toks silpnas?
– Jūs manote, kad jis silpnas? Jis toks pat silpnas ir stiprus kaip ir kiti veikėjai. Norėjau atskleisti visus veikėjo bruožus, jo asmenybę, bet mano charakteriai yra kraštutiniai ir norint atskleisti tuos kraštutinumus, reikėjo parodyti ir silpnąsias jo puses.
– Kodėl pasirinkote tokius veikėjus? Kas jus įkvėpė?
– Man normalu būti pakvaišusiam, mėgstu pakvaišusius žmones, nes jie man yra normalūs. Visi žmonės turi problemų ir mano veikėjai jų turi. Kurdamas meilės istoriją rinkausi priešingybes, todėl ir pagrindinį veikėją parodžiau impotentą. Aš labai didžiuojuosi savo aktoriais. Jie labai drąsūs dėl to, ką padarė šiame filme.
– Kaip pasirinkote Adele šiam filmui?
– Prieš 10 metų sukūriau filmą „Keturios minutės“. Eva Green pamatė filmą Paryžiuje ir norėjo vaidinti šiame mano filme, bet atėjus filmavimo metui ji gavo kitą vaidmenį. Tada mano atrankos vadybininkas pasiūlė jauną aktorę Adele Haenel. Susitikęs su ja sužinojau, kad ji visai nekalba vokiškai. Na, tai buvo problema. Tad ji pažadėjo, kad per 6 mėnesius idealiai išmoks vokiškai. Ir išmoko.
– Ar nebuvo sunku kurti filmą, kuris siejasi su jūsų gimine?
– Buvo sunkiau sužinoti šiuos faktus, o ne kurti filmą apie tai. Akivaizdu, kad tai nėra lengviausias būdas kalbėti apie savo senelį. „Poetės dienoraštyje“ taip pat buvo daug autobiografinių momentų, susijusių su mano pussesere. Mano senelis buvo nacionalsocialistas, o močiutė – socialistė. Tai taip kardinalu, kai šeimoje yra tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų pažiūrų asmenų.
Labiausiai mane šokiravo tai, kad šeimoje nėra apie tai kalbama. Man buvo 40 metų, kai išsiaiškinau, ką padarė senelis. Tai nėra išspręstas skausmas. Vokietijoje buvo daug diskusijų, ar verta rodyti tokį filmą, ar tai tinkama forma, rodyti su tokiu humoru.
– Ar turite pakvaišusių idėjų kitam savo filmui?
– Planuoju ekranizuoti naujausią romaną, kurio veiksmas vyksta Baltijos šalyje.
– Manfredas Norkus – ar tai tikras asmuo, ar jis lietuvis?
– Taip, jis lietuvis, bet vokiečiai to nežino. Jis – realus asmuo. Jūs pirmas, kuris uždavėte šį klausimą.
– Kam dedikuotas filmas?
– Heinzui Badewitui, Hofo filmų festivalio direktoriui. Kai sukūriau filmą „Keturios minutės“, niekas jo nesuprato ir nenorėjo priimti, išskyrus Heinzą, kuris padėjo man ir pradėjo rodyti jį festivaliuose. „Vakarykštės gėlės“ taip pat pirmą kartą parodytas Hofo filmų festivalyje.