Valdovai ir jų pravardės
Dar kartą paminėsime Mindaugo karūnavimo dieną. Apie pirmą ir vienintelį Lietuvos karalių žinome tiek, kad jis – Mindaugas. Neišliko patikimesnių žinių apie tai, koks jis buvo iš tikrųjų – aukštas, žemaūgis, drąsus, jaunas ar senas. Žodžiu, neišliko jokia valdovą charakterizuojanti pravardė.
Reikia pasakyti, kad mūsų valdovai retai kada turėjo pravardes, o jei jau turėjo, tai labai įprastas. Vytautas dėl suprantamų priežasčių buvo vadinamas Didžiuoju, vienas iš Žygimantų – Senuoju, Augustas II – Stipriuoju. Beveik viskas.
Pasaulyje tačiau apstu karalių, kunigaikščių bei princų su charakteringomis ir net politiką apibūdinančiomis pravardėmis. Istorikai jas netgi skirto į dvi grupes. Pirma tai – epitetas (cognomina), apibūdinantis kokią nors valdovo savybę, pvz. Vytautas Didysis, Wilhelmas Užkariautojas, ar Friedrichas Barbarossa (Raudonbarzdis). Antra – tai pravardė, pakeičianti vardą kokiu nors bendriniu žodžiu, pvz., Romos imperatorius Gaius Julius Caesar Germanicus buvo žinomas kaip… Caligula – Batelis.
Suprantama, kad iš pagarbos valdovams nestigo pravardžių Didysis, Narsusis, Išmintingasis ir pan. Narsumu, matyt, pasižymėjo lenkų kunigaikštis Boleslovas, prancūzai – Karolis II ir Karolis III, nes vadinti Narsiaisiais ar Drąsiaisiais. Aragonietis Alfonsas I turėjo epitetą – Kovotojas. Rusijos caras Aleksandras II, panaikinęs baudžiavą, sėkmingai kovojęs su turkais, rusų ir kitų slavų tautose gavo Išlaisvintojo ar Išvaduotojo pravardę. Tokią pačią turėjo ir Brazilijos imperatorius Petras I, paskelbęs šios šalies nepriklausomybę.
Populiarumo problema visada buvo aktuali. Žmonių pagarbos nusipelnę Prancūzijos karalius Karolis VIII vadintas Mieluoju, gi Liudvikas I – Maloniuoju. Gerojo Valdovo pravardėmis gali didžiuotis aragonietis Alfonsas IV, norvegai Haakonas I bei Magnusas I, Jonas I iš Portugalijos ir dešimtis kitų. Portugalijos karalienė Marija II turėjo “Gerosios Motinėlės” pravardę. Nesvetimas valdovams ir teisingumas. Teisingaisiais vadintas Prancūzijos karalius Liudvikas XIII, vengras Matyašas I ir kiti. Dar svarbesnė savybė – kilniaširdiškumas. Juo pasižymėjo Neapolio karalius Vladislovas (Ladislas), Brazilijos monarchas Petras II bei portugalas Jonas V.
Austrijos kunigaikščiai Leopoldas II ir Leopoldas V matyt garsėjo dideliais gabumais, nes vadinti Sumaniaisiais, gi portugalas Edwardas – Iškalbiuoju. Kita vertus, lenkų valdovas Boleslavas V turėjo Droviojo valdovo pravardę, gi čekų valdovas Boleslovas II, portugalas Jonas III, prancūzai Liudvikas I bei Robertas II vadinti Dievobaimingais.
Žmonių pagarba ar baimė atspindėta įvairovėje valdovų – liūtų, saulių ir panašių pravardėmis. Kastilijos karalius Alfonsas XI visuomenės akyse buvo Keršytojas, gi Kijevo kunigaikštis Vladimiras oficialiai priėmė Monomacho pravardę. Išvertus iš Graikų kalbos tai reiškia Vienišas Kovotojas. Beje Monomachu vadintas ir Bizantijos imperatorius Konstantinas IX.
Tačiau ne visi juk tobuli. Prancūzas Karolis II vadintas Plikuoju, o norvegas Magnusas II – Basakoju. Be minėto Friedricho Raudonbarzdžio, būta visos eilės šviesiaplaukių, tamsiaplaukių, aklų monarchų. Ir jiems duotos atitinkamos pravardės. Mazovijos kunigaikštis Boleslavas IV pramintas Garbanotuoju, norvegas Haakonas II – Plačiapečiu, o švedas Sverkeris I – Šlubuoju. Pamplonos didikas Fortunatas I buvo tiesiog Vienaakis.
Monarchų šeimose netruko nutukėlių iš šiaip jau “dručkių”. Tokiais buvo, pavyzdžiui, portugalas Alfonsas II, Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis III bei Henrikas I Navarietis. Sąrašas čia aišku, nepilnas. Kaip bebūtų paradoksalu, Karolio Didžiojo – vieno didingiausių Europos valdovo – tėvas pašaipiai buvo vadinamas Pepinu III Trumpuoju. Taip jau būna, matyt ne ūgis lemia.
Prancūzijos karalius Liudvikas V turėjo Tinginio pravardę, jo pirmtakas Liudvikas II buvo Mikčius, vienas iš Maskvos kunigaikščių – Vasilijus – Žvairys, o Anglijos karalius Ričardas III – Kuprius. Matyt dėl specifinių savybių vienas Bulgarijos carų vadintas Ivaila Kopūstgalvis.
Kai kurie valdovai gavo pravardes pagal savo pomėgius. Vokietis Henrikas I vadintas Paukštininku, Ispanijos karalius Alfonsas X – Astronomu, Gruzijos valdovas Dovydas IV – Statytoju. Netrūko filosofų, teologų, mąstytojų, vienuolių, tvarkytojų, mokytojų bei reformatorių. Nepastebėti neliko girtuokliai, palaidūnai ir lėbautojai. Vienas tokių – Bizantijos imperatorius Mykolas III.
Monarchijos turi ir savo visai “juodąjį sąrašą”. Romos imperatorius Julijonas pavadintas Atskalūnu, Valakijos kunigaikščiai Vladas II ir Vladas III – tai žymieji demonai – Drakulos. Žiaurusis buvo ne tik Rusas Jonas (Ivanas) IV, nužudęs net savo sūnų. Žiauriuoju vadintas Prancūzijos karalius Liudvikas XI, čekų karalius Vladislovas I, o Kijevo Rusios kunigaikštis Svietopolkas I, nužudęs savo brolius gavo pravardę Prakeiktasis.
Kaip jau minėta, kai kurie valdovai ir iš viso buvo vadinami tik pravardėmis. Kumberlando kunigaikštis Williamas Augustas buvo tiesiog Storasis Bilis arba Skerdikas… Romos imperatorius Kaligula taip vadintas todėl, kad dar vaikas būdamas bėgiojo po kariuomenės stovyklą su keistais kareiviškais batais, kito Romos imperatoriaus Karakalos vardas reiškia tuniką su kapišonu. Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I italams buvo Cecco Peppe (suvulgarintas Francesco Giuseppe variantas). Jei viešėdami Anglijoje išgirsite apie Gerąją Karalienę Besę arba Europos Močiutę, turėkite galvoje, kad kalbama atitinkamai apie Elžbietą I ir Viktoriją…
Na, o visai pabaigai nepamirškime, kad vieną didingiausių savo valdovų prancūzai vadino tiesiog Mažuoju Kapralu. Tikriausiai žinote, ką.
