Valstybė ir religija

Lietuva ruošiasi švęsti Kristau Prisikėlimo šventę. Ji – visuose kalendoriuose, ji – šventė visai valstybei, net ir tiems, kurie savas Velykas švęs kitomis dienomis ir tiems, kurie iš viso mano, kad minėtas prisikėlimas yra tik išmonė.

Ar gali Lietuva viešai didžiuotis, kad yra katalikiškas kraštas? Reikėjo ar nereikėjo anuomet į Europos Konstituciją įrašyti krikščionybę? Reikia ar nereikia melstis Seime? Ar yra kokie nors tobuli valstybės ir religijos santykiai šiandieniniame pasaulyje?

Pagal valstybinės valdžios ir religijos santykį valstybes galima skirstyti į tris grupes: turinčias valstybinę religiją (dažniausiai tai net įrašyta konstitucijose), jos neturinčią, ir valstybes, kuriose kuri nors religija ar konfesija turi šalyje išskirtines teises, nors įstatymuose tai neatsispindi. Politikos pasaulis, jo istorija yra labai marga, tad ir įvairių politikos įdomybių nestinga.

Daugiausiai valstybių, deklaruojančių valstybinę religiją yra islamo pasaulyje. Nors islamo dogmos ir deklaruoja valstybės ir religinių bendrijų atskirumą, tai netrukdo teigti, kad jos „iš prigimties” yra islamiškos valstybės. Tiesa, tai prigimčiai vos keliolika šimtmečių, bet…

Taigi, islamo valstybėmis reikia laikyti Afganistaną, Alžyrą, Bahreiną, Bangladešą, Brunėjų, Egiptą, Indoneziją, Iraną, Iraką, Jemeną, Jordaniją, Jungtinius Arabų Emyratus, Katarą, Komorų salas, Kuveitą, Libiją, Malaiziją, Maldyvus, Mauritaniją, Maroką, Omaną, Pakistaną, Saudo Arabiją, Somalį, Somalilandą (kol kas nepripažintą), Tunisą, Vakarų Sacharą (ne visų pripažintą). Galima net sakyti, kad neskelbiančių islamo valstybine religija yra mažuma (Turkija, Sirija ir dar viena kita…).

Islamo pasaulis nėra vieningas, kaip daug kam atrodo. Dauguma islamiškų šalių savo religija pripažįsta sunitų šaką, tačiau Iranas, kur šiandien tiek problemų – islamo šiitų šalis. Kuris islamas tikresnis – palikime spręsti patiems musulmonams, tačiau nereiktų pamiršti, kad jų tarpusavio nesutarimai dažnai virsta rimtais tarp-etniniais ar net tarptautiniais konfliktais.

Savitą vietą valstybių religinėje orientacijoje turi ir budistai. Valstybine religija budizmas skelbiamas Butane, Kambodžoje, Šri Lankoje ir Tailande. „Valstybine” religija jį yra paskelbęs nevienareikšmiškai vertinamas Rusijos Kalmukijos regiono prezidentas Kirsanas Iliumžinovas. Žinotina, kad budizmas yra net daugiau nei religija, o tiesiog gyvenimo būdas Tibete, šiandien neturinčiame nepriklausomos valstybės statuso. Nepalas buvo vienintelė oficialiai induistinė pasaulio valstybė, tačiau, deja, valstybinės religijos statusas 2006 metais buvo panaikintas.

Katalikai gerokai atsilieka, – tokių kur kas mažiau nei islamiškų. Argentina, Kosta Rika, Lichtenšteinas, Malta, Monakas…. Ir viskas, kaip bebūtų keista.

Bet katalikai ne vieninteliai krikščionys. Rytų krikščionybė valstybės mastu pripažįstama Armėnijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Kipre ir… Suomijoje, kur Bažnyčia turi teisę rinkti mokesčius iš savo narių.

Skandinavai turi savitą tautinių Bažnyčių tradiciją. Danijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Suomijoje, protestantiškos krikščionių Bažnyčios yra savotiškas tautiškumo simbolis. Net danų, ir norvegų monarchai privalo būti tautinių bažnyčių nariais. Tautine Bažnyčia gali didžiuotis ir anglai. Anglų karalius ar karalienė yra ir Bažnyčios galva. Tiesa, tradicija atsirado keistomis aplinkybėmis. Karalius Henrikas VIII ,negavęs popiežiaus pritarimo antrosioms vedyboms, 1533 metais tiesiog atskyrė anglus nuo katalikybės ir pasiskelbė bažnyčios galva. Pasmerkęs tokį karaliaus elgesį žymus filosofas Thomas Moras buvo nužudytas, ir dėl savo kankinystės paskelbtas šventuoju. Šiandien šventasis Thomas Moras yra politikų ir valstybininkų globėjas.

Yra ypatingų atvejų. Izraelis formaliai yra pasaulietinė valstybė, bet tačiau remia kai kurias pasirinktas religines bendrijas. Šveicarija kūrėsi kantonų principu, ir dažnai po religinių karų sutarus, kuris kantonas bus tos ar kitos konfesijos rėmėjas. Penki Šveicarijos kantonai, skelbiasi katalikiškais; devyni – protestantiškais. O trys laikosi vadinamųjų senosios katalikybės apeigų, nepripažįstančių XX amžiaus apeigų reformos.

Šiandieniniame pasaulyje vyrauja valstybės, nedeklaruojančios jokio prisirišimo prie tikėjimo dalykų. Tokių valstybių kelios dešimtys. Aišku, kad geriausiai žinomas pavyzdys yra JAV. Vadinamoji Pirmoji JAV Konstitucijos pataisa draudžia daryti privilegijas kokiai nors religijai federaliniame lygyje, tačiau atskiros valstijos gali tai sau leisti.

Dalis valstybių atsisakė konstituciškai pripažinti kokį nors tikėjimą vyraujančiu, tad pirmoje XX amžiaus pusėje tapo teisiškai pasaulietinėmis. Tokių irgi kelios dešimtys. Dažniausiai savo įstatymus jos keitė tarpukario laikotarpiu. Tokia buvo ir Lietuva, kuriai pačiai statymų keisti nereikėjo – tą padarė okupantai, panaikinę iki tol buvusį Katalikų Bažnyčios statusą.

Tačiau ir šiandien daugelyje šalių kuri nors religinė bendruomenė turi ypatingą statusą. Santykius su Šventuoju Sostu dažniausiai apibrėžia Konkordatas, atskiriantis atsakomybės sferas. Santykius tarp katalikų ir protestantų iki šiol reguliuoja vadinamoji Augsburgo sutartis, pasiekta 1555 metais. Pasak jos – cuius regio eius religio – kieno valdžia to ir tikėjimas, leidęs atskiroms valstybėms pačioms nuspręsti, kokią krikščionybės šaką jos laiko „valstybine”. Beje, šiandien Lietuvoje Bažnyčia nuo valstybės neatskirta, valstybė gerbia religines bendrijas ir užtikrina jų teises.

XXI amžiuje religija tampa vis svarbesniu faktoriumi politikoje. Ne paslaptis, kad kai kuriose kad ir visai tolerantiškuose kraštuose religinių nesutarimų nestinga. Libane ir Bosnijoje vyko pilietiniai karai, kurių formalus pagrindas – religiniai nesutarimai, Religiniu pagrindu suskilo Sudanas, religiniai karai – beveik permanentiškas reiškinys dešimtyse Afrikos ir Azijos šalių. Indija, sukurta kaip nemusulmoniška valstybė, bet joje gyvena jau beveik 200 milijonų musulmonų. Formaliai tai viena didžiausių islamo valstybių pasaulyje jaučia didelį spaudimą iš vidaus ir iš išorės, kad musulmonų klausimai būtu neva kažkaip reguliuojami.

Nepasitvirtino kai kurių sociologų ir filosofų svajonės sukurti politiką be tikėjimo ir su juo susijusių „dvasinių” sprendimų. Jos nė nereikia kurti – tikėjimu paremta politika visada žmogiškesnė, reikia skaičiuoti ne tik biudžeto eilutės esančius skaičius, bet ir matyti už jų esančius žmones, o tai jau tikėjimo pagalba suprantami dalykai.

Užs. Nr. EV-40