Varpinės medlievos – gražios ir mėgstamos, bet naikintinos
Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad dabar pomiškiuose baltais žiedais apsipylusios varpinės medlievos Lietuvoje yra invazinė rūšis ir jas reikia naikinti. Šie aukšti, iki 6-8 m aukščio, krūmai dažnai auginami kaip dekoratyvūs ir vertingi, o iš jų uogų, pramintų „razinkomis“, verdamos uogienės.
Deja, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Lauros Janulaitienės, varpinės medlievos sparčiai plinta ir stumia vietines rūšis. Lietuvoje pirmą kartą šie augalai, mokslininkų duomenimis, buvo aptikti 1934 m. Vilniaus apylinkėse. Šiuo metu jie labai dažni rytinėje ir vakarinėje šalies dalyje, tačiau veržiasi ir į kitas šalies teritorijas.
Varpinė medlieva savaime auga Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Dabar ji aptinkama beveik visoje Europoje ir Azijoje. Žiedai balti, gana tankiomis kekėmis. Uogos sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis. Uogas mėgsta lesti paukščiai, todėl jas išplatina.
Lietuvoje varpinės medlievos dažniausiai įsikuria vidutinio drėgnumo ir sausuose spygliuočių miškuose, šlaituose, pakrantėse, medžiais apaugusiose kopose, pakelėse, tačiau plinta net į pelkines bendrijas. Gerai auga tiek rūgščiame, tiek šarminiame dirvožemyje. Labai atsparios šalčiui. Plisdamos sudaro tankius krūmynus, ypač pušynuose ir miškų pakraščiuose. Susidarius tokiems sąžalynams, buveinėje pasikeičia vietinių augalų bendrijos, dirvožemio maisto medžiagų sudėtis, pakinta apšvietimo sąlygos. Dėl to sutrinka savaiminis medžių, krūmų rūšių atsinaujinimas.
Nukirtus varpinės medlievos krūmus, jie labai greitai atželia iš kelmų ir išaugina daug šakninių atžalų. Geriausias būdas jiems naikinti – dar gyvus krūmus apdoroti cheminiais preparatais. Į kamienuose išgręžtas angas reikia įterpti glifosato veikliųjų medžiagų turinčių herbicidų. Stiebus galima nupjauti tik tada, kai krūmas visiškai nudžiūva.
