Varpų skambėjimas paskelbė XI Tarptautinio meno festivalio „Mažeikiai 2017“ pradžią

Rugsėjo 20 d., trečiadienį, Mažeikių rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybės) kultūros centre skambant Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro fanfaroms oficialiai paskelbta XI Tarptautinio meno festivalio „Mažeikiai 2017“ pradžia. Apie tai visam miestui pranešė ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios varpų skambėjimas. Iki spalio 28 d. vyksiantis festivalis mažeikiškiams ir miesto svečiams dovanos trylika renginių įvairiose Mažeikių rajono erdvėse.

Prieš festivalio atidarymo koncertą Savivaldybės kultūros centro antro aukšto fojė vyko žemaitiškų šaknų turinčios grafikės Ugnės Žilytės darbų parodos pristatymas.

Susirinkusi pilnutėlė žiūrovų salė stebėjo ir žavėjosi pirmuoju festivalio koncertu, kuriame grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), atliekamais kūriniais džiugino solistai Viktorija Bakan (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Andrius Žiūra (klarnetas).

„Mažeikiškiai jau turbūt neįsivaizduoja, koks būtų ruduo be meno festivalio. Jau vienuoliktą kartą kiekvienas norintis gali išvysti aukščiausio lygio koncertus ir spektaklius, – sakė Savivaldybės meras Antanas Tenys. – Žiūrovams linkiu gražių, nepakartojamų akimirkų ir malonių pojūčių. Dėkoju visiems, kas šiemet stebins mūsų miesto gyventojus ir svečius“.

Atidarymo koncerte dalyvavo profesoriaus Sauliaus Sondeckio, šio festivalio sumanytojo, įkvėpėjo, devynių festivalių „Mažeikiai“ meno vadovo, Mažeikių garbės piliečio, žmona Silvija Sondeckienė, kuri džiaugėsi, kad festivalis prasidėjęs nuo mažo daigelio išaugo į didelį ir galingą muzikinį ąžuolą. „Tradicija neišnyko – mažeikiškiai ir toliau klauso vieno iš didžiausių menų – muzikos, kuri sušildo žmonių širdis“, – sakė S. Sondeckienė.

Festivalio globėjas – Savivaldybės meras Antanas Tenys. Meno vadovas – Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris, orkestro „Kremerata Baltica“ solistas Džeraldas Bidva. Meno vadovo pavaduotojas – Savivaldybės kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ meno vadovas, dirigentas Ričardas Grušas. Organizatorius – Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centras.

Šiais metais kolektyvų vadovams, atlikėjams pateikta po 10 klausimų. Pirmieji į juos atsakė šio orkestro meno vadovas vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas su sutuoktine operos soliste Ieva Prudnikovaite ir operos solistė Viktorija Bakan.

Kaip manote, ar „kurti gali kiekvienas?“

M. Pitrėnas: Perfrazuojant žinomą posakį „Kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino“, sakyčiau, kad kurti gali kiekvienas, tik ne kiekvienas tai žino. Surasti savy kūrybingumo pradą – kiekvieno žmogaus pareiga ir iššūkis.

I. Prudnikovaitė: Manau, kad taip, tik nebūtinai rezultatas privalo būti tobulas ar patenkinti kieno nors lūkesčius. Kūryba gali būti puiki terapijos ar saviraiškos priemonė.

Ar menas privalo atsirasti per kančią?

M. Pitrėnas: Ne. Bet ir kančioje atsiranda menas.
I. Prudnikovaitė: Tikrai ne. Bet jei kančia kam nors yra kūrybiškumo pradas – kodėl gi ne?

Ar menininkui svarbu (pa)gyventi bohemiškai?

M. Pitrėnas: Bohemiškas menininkas – romantizmo padiktuotas stereotipas. Šių laikų pasauly, kai technologijos lenkia laiką, bohemiškam būti ir sunku, ir nenaudinga, ir nebeįdomu.

I. Prudnikovaitė: Kiekvienas „bohemą“ suprantame skirtingai. Manau, kad menininkas negali būti uždara asmenybė. Reikia nebijoti iššūkių, išbandymų, nuklydimų…

Kokia jums atrodo toji visuomenė, kurioje dabar gyvename?

M. Pitrėnas: Vaikščiojanti skustuvo ašmenimis. Tai visuomenė, praradusi viltį, tikėjimą ir identitetą. Pasimetusi vertybėse, prievolėse ir pareigose.

I. Prudnikovaitė: Paviršutiniška. Labai jautri ir pažeidžiama. Stinga žmogiškojo orumo ir drąsos būti kitokiu.

Kaip manote, ar menininkas turi būti pilietiškai aktyvus?

M. Pitrėnas: Menininkas visų pirma yra žmogus ir pilietis. Tik menininkas turi privalumą – jo pilietiškumas labiau matomas.

I. Prudnikovaitė: Manau, kad menas nebūtinai turi būti politizuojamas ar kaip kitaip pozicionuojamas. Bet labai gerbiu mylintį savo šalį žmogų. O dar labiau – turintį tvirtą nuomonę ir išprususį.

Ar tiesos sąvoka turi kokios nors reikšmės jūsų kūryboje?

M. Pitrėnas: Pokalbyje su Poncijumi Pilotu Jėzus pasakė: „Kas iš jūsų priklauso tiesai, tas klauso mano balso“. Į tai Pilotas atsakė klausimu: „O kas yra tiesa?“ Jei tiesa yra mano gyvenimo pasirinkimas, ji reikšminga ir kūryboje.

I. Prudnikovaitė: Tikrai taip. Bet dar didesnę reikšmę ji turi mano asmeniniame gyvenime.

Ar menininkui būtinas dėmesys, apdovanojimai, gerbėjai?

M. Pitrėnas: Kiekvienam žmogui dėmesys yra būtinas. Apdovanojimas, kaip dėmesio forma, gali būti malonus, bet nebūtinas.

I. Prudnikovaitė: Tikram Menininkui, manau, ne.

Koks jūsų santykis su buitimi?

M. Pitrėnas: Buitis yra tai, kas padeda ar trukdo mums gyventi. Man ji gyventi netrukdo.

I. Prudnikovaitė: Prastas. Šiuo metu ji mane valdo. Turėtų būti atvirkščiai…

Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi daiktai?

M. Pitrėnas: Mano santykis su daiktais laikui bėgant kinta. Manau, dabar galėčiau gyventi daug asketiškesnėje aplinkoje, nei anksčiau. Tik bėda – daiktai turi savybę daugintis.

I. Prudnikovaitė: Norėčiau, kad toji reikšmė būtų mažesnė. Nemėgstu savęs tokios vartotojiškos. Manau, tai viena iš didžiųjų globalinių, ne tik asmeninių, problemų.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

M. Pitrėnas: Skrisiu mėnesiui į Vokietiją dirbti savo vaikų aukle.

I. Prudnikovaitė: Štai Modestas viską ir nupasakojo…

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Viktorija Bakan.

Kaip manote, ar „kurti gali kiekvienas?“

Galvoju, kad pirmiausia reiktų atsakyti į klausimą „Ką vadiname kūryba ir kas tą kūrybą vertina. Ar pats kūrėjas, ar vertintojas?“ Tačiau, manau, kad be kūrybos žmogus skursta pirmiausia dvasiškai, nes kiekvienas „įkvėpimas“ pereina į veiksmą, ir t. t. Aš tikiu, kad mūsų mintys materializuojasi. Juk buitiniame lygmenyje žmonės net nesusimąstydami kuria – gamindami patiekalus iš, „to, ką rado šaldytuve“, persiūdami senus rūbus ir pan. Netgi kurdami namų interjerą arba savo įvaizdį, žmonės jau tampa – tam tikru požiūriu – kūrėjais. O ar ta kūryba ir lieka tik tokioje plotmėje, ar ji perauga į kažką reikšmingo ne tik pačiam kūrėjui, priklauso nuo kūrybinio potencialo, darbo ir užsispyrimo. Mene – kiek teko susidurti – kūryba žmonėms tampa tokia svarbi saviraiškos forma, kad jie tiesiog nesugeba egzistuoti nekurdami.

Ar menas privalo atsirasti per kančią?

Tikrai ne. Žmogus gali jaustis įkvėptas kažkam dėl daugybės skirtingų priežasčių. Tačiau skausmas, jeigu jis žmogui pakeliamas, jį išgrynina ir apvalo nuo smulkmenų. Kadangi kančia prasismelkia iki sielos gelmių, ji lyg „atidaro“ kažkokį ryšio lauką, kuris tampa kūrybinės išraiškos pagrindu.

Ar menininkui svarbu (pa)gyventi bohemiškai?

Na, pagyventi, dažniausiai vienaip ar kitaip tenka, tiesiog menininkas negali būti suvaržytas kažkokių taisyklių arba normų. Todėl ypatingai bendraujant su kūrybingais ir inteligentiškais žmonėmis norisi domėtis, nebijoti save išreikšti savitai ir taip pat sugebėti priimti kitus, jų kūrybą. Todėl dažniausiai taip atsitinka natūraliai. Menininkų, gyvenančių visą laiką bohemiškai, asmeniškai nepažįstu – tai per didelis atotrūkis nuo realybės, todėl tiesiog neįmanomas egzistenciniu požiūriu.

Kokia jums atrodo toji visuomenė, kurioje dabar gyvename?

Sudėtingas klausimas, nes visuomenės atstovai, su kuriais dažniausiai bendrauju ir kuriuos geriau pažįstu, yra menininkai arba su menu susiję žmonės. Visi kiti – kažkodėl man atrodo, kad darosi vis abejingesni. Abejingesni kitam, bet ne sau. Žmonės, dažnai teisindamiesi greitu gyvenimo tempu, stengiasi atsiriboti nuo vienas kito „sulindę“ į telefonus ir kitas išmaniąsias technologijas. Galų gale jie atbunka išoriniam pasauliui, kuriame realiai egzistuoja. Ypatingai šią tendenciją pastebiu tarp jaunų žmonių, kuriems tik 18–20 metų. Bet tai tik mano asmeninė nuomonė. Dažnai man susidaro įspūdis, kad žmonės darosi protingesni, bet ir agresyvėja. Kodel tai vyksta?.. Dar sunkesnis klausimas..

Kaip manote, ar menininkas turi būti pilietiškai aktyvus?

Manau, kad pilietiškumas – būtinas, ir ne tik menininkui. Tačiau menininkai visais laikais galėjo lengvai tapti politinių įvykių įkaitais (net ir šiais laikais, prisiminus istoriją su A. Netrebko ir jos parama Ukrainos operos teatrui). Domėtis ir turėti supratimą apie tai, kas vyksta, būti aktyviam – būtina ir menininkui, ir bet kokiam kitam žmogui. Bet rizika visada išlieka. Todėl aš asmeniškai savo politinių pažiūrų ir įsitikinimų niekada neviešinu, o balsavime visuomet dalyvauju taip pat aktyviai, kaip ir koncertuose arba kituose visuomeniniuose renginiuose.

Ar tiesos sąvoka turi kokios nors reikšmės jūsų kūryboje?

Tiesa – tai tarsi langas, per kurį žvelgiame į pasaulį. Kiekvienas iš savo taško, per savo akis. Tačiau visi mato ir suvokia tą pačią saulę, mato, kad ji egzistuoja. Tai lyg alegorija tiesai, kuri suvokiama vidujai tokia pati, tačiau matoma labai skirtingai. Čia ir kyla didžiausias klausimas, o kaip ją išreikšti, kad suprastų kiti..? Taigi, man asmeniškai, ji labai reikšminga – ir ne tik kūryboje.

Ar menininkui būtinas dėmesys, apdovanojimai, gerbėjai?

Mano manymu, tie patys gerbėjai (dažniausiai juk taip ir būna) – pirmieji to meno vertintojai. Ypač operos pasaulyje. Todėl pirmiausia, sakyčiau, kad kurti ir jausti įkvėpimą gerbėjai tikrai nebūtini. Tačiau, kad jaustis suprastam ir išgirstam – jie būtini, kadangi tai ir yra vienas iš menininko arba kūrėjo tikslų. Arba gerbėjai kartais priverčia susimąstyti..

Koks jūsų santykis su buitimi?
Santykis su buitimi – puikus, buitis man padeda neatitrūkti nuo realaus pasaulio ir geriau planuoti savo laiką.

Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi daiktai?

Daiktai turi tik tokią reikšmę, kurią mes patys jiems suteikiame. Todėl galimas išorinių dalykų ir visiškas ignoravimas, ir jų vertinimas, kaip vertybių, kurios susiję su kažkuo mums brangiu.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Artimiausi kūrybiniai planai – išmokti pagaliau prancūziškai. Ruošiu rolę prancūzų kalba ir tiek save baru, jog būtent šios kalbos dar trūksta mano „bagaže“. Gal išmokus ją keisis ir kūrybiniai planai… O jeigu rimtai – tai tiesiog norisi dainuoti tai, kas įdomu, kas tinka ir patinka. Greitu metu vyksiu į Belgiją dalyvauti G. Donizetti operos „Le Duc d’Albe“ pastatyme. Kartu su manimi vyks ir mano 4 metų sūnus, todėl sakyčiau, jog vienas iš didžiausių gyvenimo kūrybinių planų jau įvykdytas!.. O kiti – jų daug – tikiuosi su laiku bus realizuoti.

Mažeikių rajono savivaldybės informacija ir nuotraukos