Vasarą karščiu alsuojanti žemė nebeatvėsta ir žiemą
Lietuvoje užregistruotas jau antras šią vasarą stichinis meteorologinis reiškinys – kaitra, o įvairias išdaigas dėl klimato kaitos gamta krečia ir žiemą.
Didžiausias vidutinis sniego dangos storis kalendoriniais 2020 m. Lietuvoje buvo tik 3 cm. Tokį didžiausią sniego dangos sluoksnį Hidrometeorologijos tarnyba pernai išmatavo Utenoje.
Šios tarnybos duomenimis, ankstesniais metais Utenoje vidutinis sniego dangos storis siekė 18, Vilniuje – 28 cm. Beje, praėjusiais metais sostinėje vidutinis sniego dangos storis buvo vos 1 cm ir tiek mažai jo Vilniuje nėra buvę nuo 1990 m.
Užtat pastarosios žiemos vis mažiau trikdo statybininkus. Jiems vis rečiau tenka stabdyti darbus net ir šalčiausiais žiemos mėnesiais. Tačiau tai lemia ne vien tobulėjančios technologijos, bet ir menkas dirvožemio įšalas.
Jo gylis 2020 ir 2019 m. du tris, o vietomis ir daugiau kartų buvo mažesnis nei vidurkis. Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vidutiniškai dirvožemis per žiemą įšąla apie 30–40 cm, kai kada, ypač sunkesniuose dirvožemiuose, įšalo gylis pasiekia ir 80–90 cm.
Bet 2020 m. didžiausias dirvožemio įšalo gylis buvo 19 cm. Toks jis buvo užfiksuotas Vilniuje. Tačiau Šiauliuose įšalas buvo pasiekęs vos 8 cm, o Utenoje – 5 cm gylį.
2019 m. didžiausias įšalas buvo Varėnoje (30 cm), Vilniuje dirvožemis tais metais buvo įšalęs 13 cm, Šiauliuose – 22, Kaune – 14 cm.
Varėnos apylinkėse paprastai įšalas visuomet būna didžiausias. Šiaurės Rytų Lietuvoje jis taip pat pradeda formuotis anksčiausiai (dažniausiai pirmoje gruodžio pusėje). Įprastai dirvožemis Lietuvoje atitirpsta kovo pabaigoje–balandžio pradžioje.
Didžiausias Lietuvoje dirvožemio įšalo gylis buvo išmatuotas Dusetose 1966 m. Jis tuomet siekė net 146 cm. Pastaraisiais dešimtmečiais arčiausiai šio rekordo buvo Biržai, kur 2014 m. įšalas buvo pasiekęs 99 cm gylį.
Kodėl dirvožemio įšalo gylis kasmet mažėja ir ką reiškia šie pokyčiai, kokias ilgalaikes pasekmes tai gali turėti?
„Dirvožemio įšalo gylis mažėja dėl globalios klimato kaitos, kylančios oro temperatūros ir vis šiltesnių, ne tokių sniegingų žiemų. Dirvožemio įšalo mažėjimas yra daugiametė tendencija“, – teigia Hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas daktaras Donatas Valiukas.
Pasak mokslininko, tai dar nereiškia, kad kiekvienais metais dirvožemio įšalas bus vis mažesnis, esą gali pasitaikyti metų su didesniu įšalo gyliu. Vis dėlto naujausi duomenys rodo mažėjančio įšalo gylio tendenciją.
Jam antrina ir Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas profesorius daktaras Egidijus Rimkus. „Įšalo gylis bei trukmė mažėja dėl klimato kaitos“, – pagrindinę žemės paviršiuje vykstančių pokyčių priežastį įvardijo mokslininkas.
Bet, pasak E. Rimkaus, viena žiema gali pasižymėti didesniu įšalu, kita – mažesniu. „2019–2020 metų žiema buvo šilčiausia per matavimų laikotarpį, todėl ir įšalo rodikliai tokie.
2020–2021 metų žiema buvo šaltesnė ir įšalas buvo gilesnis. Tačiau dėl klimato pokyčių dažnesnės šiltos žiemos, todėl įšalo rodikliai atitinkamai kinta“, – sako profesorius.
Nors šiltėjantis klimatas dirvožemio temperatūrą gylyje veikia ne taip žymiai kaip atmosferą, bet mokslininkai įsitikinę, kad būtent klimato kaita daro didžiausią poveikį dirvožemio įšalo gyliui.
Be to, žiemą vis rečiau susidarant pastoviai ir storai sniego dangai bei dažnėjant staigiems šalčio įsiveržimams, dirvožemis neretai įšąla arba negiliai, arba tik trumpam. Kai mažai sniego ir dažnai atšyla, dirvožemis susisluoksniuoja ir įšalusį dirvožemį keičia atitirpęs.
Hidrometeorologijos tarnybos teigimu, dirvožemio įšalo gylio duomenys padeda prognozuoti pavasario potvynius, o kompleksinės sąlygos (oro ir dirvožemio temperatūra, sniego dangos storis bei dirvožemio įšalo gylis) itin svarbios žiemkenčiams – dėl stipraus ir gilaus įšalo bei esant plonai sniego dangai, jie gali nušalti. Kita vertus, kai stora sniego danga dirvą užkloja jai dar nespėjus įšalti, žiemkenčiai gali sušusti.
