Vasara stovyklose: ne tik mokiniams, bet ir mokytojams

Mokytojo profesiją lydi įvairūs stereotipai. Dažnai matoma tik viena jų darbo pusė – pamokos trunka ne visą dieną, o atostogų turi net keletą mėnesių. Tačiau už viso to slypi nuolatinis pedagogų rūpestis ugdyti savo kompetencijas ir gebėjimus. Specialistai mokytojams pataria vasaros atostogas išnaudoti mokymuisi ir tobulėjimui, kad rudenį lengviau patenkintų besikeičiančius mokinių lūkesčius.

Mokytojai

„Mano nuomone, pedagogai yra vieni labiausiai besigilinančių, sąmoningiausių ir tobulėti siekiančių žmonių. Džiaugiuosi, kad ir vasarą jie nori mokytis, būti bendraminčių rate. Be to, vis dažniau mokyklų vadovai supranta, kad pedagogams reikia ne tik „kvalifikacijos valandų”, bet ir kokybiško savęs pažinimo”, – sako mokytojų stovyklų lektorė, psichologė psichoterapeutė Rasa Šilalytė.

Pasak jos, šiuolaikinėje edukologijoje vis didesnis dėmesys skiriamas mokytojo asmenybei. Pedagogas moko vaikus savo pavyzdžiu, todėl labai svarbu, kiek jis pats būtų kūrybiškas, įdomus, pasirengęs bendrauti, gebantis suprasti ir valdyti emocijas. Tačiau per mokslo metus pedagogai dažnai visą dėmesį skiria mokiniams, be to, tenka pildyti ir rengti nemažai dokumentų, kruopščiai ruoštis pamokoms, vykti į kursus ir konferencijas. Šiame procese ne visada lieka laiko sustiprėti emociškai ir pasirūpinti savo vidiniu pasauliu, todėl asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui vis daugiau pedagogų paskiria savo vasaras.

Specialistė pastebi, kad mokytojai nelinkę laukti, kol pasikeis švietimo sistema, tad šios srities iššūkius noriai sprendžia patys. „Jie – kūrybingi, intelektualūs žmonės, todėl tikisi dialogo su institucijomis, nori dalytis pasiūlymais ir patirtimi. Vasaros stovyklose pedagogai gali susitikti su kolegomis, perteikti vienas kitam savo patirtį, pažvelgti į save ir prabėgusius mokslo metus”, – pasakoja R. Šilalytė.

Mokosi vieni iš kitų

Kaip vieną iš vasaros stovyklų pranašumų R. Šilalytė išskiria tai, kad jos vyksta už mokyklos ribų. Dėl to pedagogai gali jaustis laisviau, nebijo suklysti, išbando kažką naujo ir atviriau bendrauja. Sukurta šilta, pasitikėjimą ir kūrybiškumą skatinanti erdvė padeda pamatyti save naujai, įvertinti savo stipriąsias puses, atrasti naujų galimybių.

„Vasaros pedagogų stovyklose susitinka mokytojai ne tik iš skirtingų mokyklų ir miestų, bet ir atstovaujantys skirtingoms kartoms, todėl gali mokytis vieni iš kitų. Vyresni pedagogai dalijasi ilgamete patirtimi, jaunesni – veržlumu ir nauju požiūriu į autoritetą”, – atskleidžia R. Šilalytė.

Specialistės teigimu, jei vyresnės kartos mokytojams įprasta, kad jiems rodytų pagarbą ir juos vertintų kaip autoritetą, tai jaunieji, priklausantys Y kartai, dažnai turi daugiau bendrų interesų su mokiniais, geba lengviau juos suprasti. Jų bendravimas su mokiniais laisvesnis ir ne toks formalus.

„Pagarba ir pasitikėjimu grįsti santykiai ypač svarbūs ieškant tvirtesnio ryšio su šiandienos mokiniais. Mokymasis užmegzti dialogą, suprasti vienas kitą, susikalbėti skirtingų kartų atstovams labai svarbus šiuolaikinei mokyklai. Jaunesnių ir vyresnių kartų mokytojus sieja iššūkis suderinti darbą, saviugdą ir poilsį”, – įžvalgomis dalijasi R. Šilalytė.

Kelias savęs pažinimo link – pasakos

Augantį susidomėjimą vasaros stovyklomis patvirtina ir „Šviesos” Mokymo centro stovyklų, skirtų mokytojams ir mokyklų vadovams, lektorė Asta Blandė. Ją nustebino susidomėjimas mokymais net įtemptu mokslo metų pabaigos laikotarpiu.

„Stebėjausi, kad dalyvių sulaukėme nemažai – mokslo metų pabaiga nėra lengvas etapas. Stovykla leido kartu su bendraminčiais pasidalyti įvairiomis patirtimis ir vieniems iš kitų pasisemti energijos. Mėginome vis kitu žvilgsniu vertinti tas pačias situacijas, skyrėme laiko pabūti su savimi ir atsakyti į sau užduodamus klausimus, kurie ne visada patogūs. Tikiu, kad kiekvienam ši patirtis buvo naudinga”, – pasakoja A. Blandė.

Pristatydama rugpjūtį pedagogų laukiančią stovyklą „Pedagogas–kūrėjas: kaip susigrąžinti įkvėpimą ir kūrybiškumą”, lektorė R. Šilalytė akcentuoja, kad joje daugiausia dėmesio bus skiriama praktinėms, kūrybinėms užduotims, kurios leis geriau pažinti save ir kitus.

„Vienas iš neįprastų, bet labai įdomių metodų stovykloje – pasakų analizė. Pasakos analitinėje psichologijoje laikomos išminties šaltiniu ir anksčiau buvo sekamos būtent suaugusiesiems, o ne vaikams. Jos simbolių kalba išreiškia pagrindines žmonijos patirtis ir vertybes, todėl jų pažinimas leidžia kiekvieną gyvenimišką situaciją įvertinti kitaip. Ši metodika taikoma siekiant pedagogus išmokyti geriau suprasti simbolių kalbą, pažvelgti į kiekvieną situaciją iš šono, o vėliau tai perteikti mokiniams”, – pasakoja psichologė.