Vasario 16-osios tradicija Akademijoje

Valstybės, tautos ir asmens kelyje gausu ypatingų įvykių ir reiškinių. Kai kurie jų įrašomi į atmintinų šalies datų sąrašą. Tarp tų iškiliųjų yra ir Vasario 16-oji.

Valstybės tapsmo gamos

Susibūrėme švęsti tos istorijos šimtmetį. Netrukus, vasario 24 d., tokį pat Laisvės amžių minės Estija, o lapkričio 18-ąją – ir Latvija. Bendro likimo sesės.

Nuo 1918 m. Vasario 16-osios akto iki 1940-ųjų netekties buvo du valstybės dešimtmečiai. Artėjanti Kovo 11-oji suskaičiuos 28-erius – mūsų Nepriklausomybės atkūrimo – metus. Tuomet, prieš šimtą metų, daugelį asmenų su valstybingumu siejo kovų ir laisvės patirtys bei emocijos, kilusios iš vienybės. Mums tai jau yra senelių ir prosenelių praeitis. Ką mums, piliečiams, valstybė reiškia dabar? Atsakydami tikriausiai pasauliui skleistume žinią apie šiandienos Lietuvą, apie tai, kaip gyvenome telkdamiesi ties kita XX amžiaus valstybingumo dovana – 1990-ųjų Kovo 11-ąja, kuri yra mūsų būties dalis, nes puoselėjame tapatumą, trokštame būti atsakingi savo valstybės, jos kultūros kūrėjai. Ieškodami atsakymų, šiandien dar stiprybės pasisemiame pažindami Lietuvos valstybės ištakas ir gyvastį bei liepos 6-ąją dėkodami už Mindaugo karūnavimą 1263 m.

Permaininga išlikimo, kovų ir dainų istorija, todėl šalis nuosekliai tris kartus per metus susitelkia į valstybingumo šventes. Specialūs susibūrimai sutelkia kaip abėcėlę pasikartoti, pri(si)minti ir suvokti valstybės ir tautos esmes, simbolių prasmes. Esame įsitikinę ir darbais paliudijame, kad lemtingi įvykiai nėra tik datos istorijos knygose.

Šventės turinį, atmosferą ir nuotaiką kuriame susiburdami vienminčiai su vėliavomis valstybingumo eisenoje, dalyvaudami koncerte. Visoje Lietuvoje skamba bažnyčių varpai. Šiame valstybės prisistatyme pasauliui esame ir mes. Tai yra ir bus dalis istorinio pasakojimo iš nerašyto mūsų Akademijos (Kėdainių r.) sodybos metraščio.

To pasakojimo epizodai liudija ir Vasario 16-osios tradiciją Akademijoje XX amžiaus tarpukaryje ir šiandienos atgimusios Lietuvos laikais.

 Pilietis brandintas dalyvaujant

Dotnuvos dvare atkūrus Žemės ūkio technikumą (1919 m.) ir įsteigus Žemės ūkio akademiją (1924 m.), mūsų sodyba – dabar Akademija – palaipsniui išaugo kaip svarbus valstybės kultūros židinys. Pirmiausia reikėjo naujo atgimimo vėliavnešių. Jais dažniausiai tapo iš įvairių vietų atvažiavęs jaunimas, kuris, burdamasis į ideologines, švietimo, kultūros, ekonomines, sporto ir kitokias organizacijas ar draugijas, lietuvišku žodžiu ir praktiniais darbais pasklido po apylinkes. Drauge ne vienas dėstytojas aukojo asmeninį gyvenimą. Būtent mokslo ir mokymo įstaigose formavosi savitos tradicijos, kurios buvo neatsiejamos ir nuo dvaro ar apylinkių gyventojų kasdienybės.

Patyrinėję įvairių metų periodinę spaudą, kitus leidinius ir Žemdirbystės instituto muziejuje esančius rankraščius, galime teigti, kad sodyba XX a. tarpukariu turėdavusi dvi svarbiausias datas: vasario 16-ąją dotnuviai susirinkdavo paminėti Lietuvos Tarybos deklaracijos dėl valstybingumo atkūrimo, o spalio 9 dieną – tragiškus Lietuvai 1920-uosius, kai netekome sostinės Vilniaus ir pietinės krašto dalies.

Pirmą kartą Akademijoje Vasario 16-oji buvo paminėta 1920 m., nors apie tai lyg ir specialiai neužsiminta. Nors dar nepraėję nė pusės pirmųjų mokslo metų, bet technikumo auklėtiniai Tautos dienos išvakarėse (vasario 15 d.) pakvietė į vakarą – atėjusieji išvydo du spektaklius. Apleistuose „didžiuosiuose mokyklos rūmuose“, čia, kuriuose dabar veikia Žemdirbystės institutas, susirinko ne tik moksleiviai, mokytojai, bet ir dvaro darbininkai, apylinkės pasiturintieji ūkininkai, sulaukta svečių iš Kėdainių.

1923 m. suorganizuota didingesnė šventė, bet vieni technikumo moksleiviai su ginklu rankoje budėjo Klaipėdoje, o kiti telkėsi valstybinio Dotnuvos dvaro sodyboje. Čia minėjime sakytos prakalbos, paskui dėstytojų ir moksleivių susėsta iškilmingų pietų, technikumo direktorius Antanas Rukuiža pasidalijo prisiminimais apie kelionę į Daniją. Nukeliauta į Dotnuvos bažnyčią (dar nebuvo Akademijos bažnyčios) ir dalyvauta Šv. Mišiose. Vakare susirinkusieji stebėjo filmą, moksleivių spektaklį „Sibiro kankinys“, buvo deklamuojamos eilės, dainuota ir šokta.

Renginiuose seniau neapsieita be šaulių, vienos iš pirmųjų moksleivių organizacijos technikume. Buvęs auklėtinis Julius Savickis prisiminė: „Per tautos šventes būrys žygiuodavo į Dotnuvos miestelį, kur, išklausęs bažnyčioje pamaldų, miestelio aikštėje darydavo paradus.“ 1923 metais Nepriklausomybės šventę technikumo šauliai ir savanoriai – 70 jaunų žmonių su dėstytoju Viktoru Ruokiu – sutiko pajūryje, kai įsipynė į Klaipėdos sukilimo (ar karinės akcijos, kaip vadina kai kurie istorikai) eigą. „Vasario 16 d. dalyvavome Lietuvos nepriklausomybės minėjimo parade su dainomis“, – pasakojo kovų dalyvis Juozas Zabielavičius. Klaipėdoje 26-erių metų gimtadienį vasario 16-ąją paminėjo sukilimo šalininkas Juozas Sadūnas iš mūsų sodybos.

Todėl valstybės nepriklausomybės istorijoje svarbūs ir 1923-ieji, nes karinėmis pajėgomis, politikos ir diplomatijos žingsniais prieš 95-erius metus Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai. Paminėtas kelias ir šūsnį kitų pavardžių atrandame Akademijos parko Šaulių aikštelėje, kurioje stūkso akmuo – Klaipėdos vadavimo paminklas. Klaipėdos krašto ir Akademijos dienoraštyje įžvelgčiau dar ir ketvirtą valstybingumo datą – sausio 15-ąją, Klaipėdos dieną.

Pirmuose ir šiandienos Vasario 16-osios minėjimuose buvo ir tebėra įprasta meninė dalis – dainos, deklamacijos. Mokyklos (technikumo, akademijos) vadovas, kuris buvo ir svarbiausias sodybos šeimininkas, skaitydavo pranešimą. Jau užsiminta apie technikumo direktorių A. Rukuižą, lygiai taip elgdavosi trys Žemės ūkio akademijos rektoriai. Pavyzdžiui, „veik kiekviena iškilminga proga akademijoje, tiek vasario mėn. šešioliktąją, tiek kitomis , jis prabildavo į mus taip, lyg iš tautos istorinių gelmių <…>“, – sakė rektorius Vincas Vilkaitis iškilmingame posėdyje 1933 m. kovo mėn. minint Povilo Matulionio (1860–1932) – pirmojo ŽŪA rektoriaus – pirmąsias mirties metines.

Tiesą, kartais pernelyg romantizuodami praeitį, euforikoje nenorime matyti trikdžių, o jų būta. Viena periodikos informacija liudija: 1926 m. Akademijos bažnyčioje Vasario 16-osios proga kunigas Fabijonas Kemėšis „pasakė vertą tai dieną pamokslą“. Tačiau tautinė vėliava „vietoj, kad plevėsuotų viršuj rūmų ant stiebo, išstūksojo visą dieną prišlijus ant sienos. Paminėjimo jokio nebuvo.“

Kartais, valstybės galvoms nutarus, Vasario 16-oji buvo minima vasarop – gegužės 15 dieną (pavyzdžiui, 1928 m.). Valstybingumo dešimtmetį Žemės ūkio akademija ir sodyba paminėjo 1928 m. pastatydama penkių kelių kryžkelėje, prieš bažnyčią, dailų ąžuolinį Nepriklausomybės kryžių. Sunaikintas apie 1940 m., atkurtas 1994 m. Nepriklausomybės kryžius vainikavo ir pirmuosius Atgimimo žingsnius Akademijoje.

Daugiau informacijos apie Vasario 16-ąją mūsų sodyboje turime iš ketvirtojo dešimtmečio. Tuomet gyvenvietėje likusi viena žemės ūkio mokykla – Žemės ūkio akademija (paskutinė technikumo laida – 1927 m.), įrengta ir pašventinta katalikų Šv. Povilo bažnyčia (1925 m.), apylinkėje veikė Dotnuvos dvaro jaunųjų ūkininkų ratelis (nuo 1930 m.), studentų ekonominė draugija, švietimo draugija „Šviesa“, gausu studentų organizacijų.

Šventę dažniausiai organizuodavo šauliai ir Vilniui vaduoti sąjungos Akademijos skyrius (beje, tai pirmasis įkurtas skyrius šalyje). Po Šv. Mišių Akademijos bažnyčioje, išklausiusi kunigo profesoriaus Fabijono Kemėšio pamokslo, studentų, dėstytojų, Dotnuvos dvaro pradžios mokyklos mokinių, gyventojų minia, lydima jaunųjų ūkininkų ratelio, jų dūdų orkestro, iškilmingai eidavusi į parką. Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios buvo lankomas Nežinomojo kareivio kapas (netoli Kreicų kapavietės, prie Žemdirbystės instituto bityno patvorio), o nuosekliai rinktasi dviejose vietose: prie Vilniaus ąžuolo, kuris 1925 m. pasodintas Vilniaus 600-ajai sukakčiai, ir Klaipėdos paminklo. Čia kalbėdavo patriotiškai nusiteikę studentų, dėstytojų, mokinių atstovai, paminklai būdavo apjuosiami jaunųjų ūkininkų ratelio merginų pintais vainikais. Tai būdavo kelių bendraminčių kartų sambūris. Štai 1934 m. apie tai pastebėta: „Šios dvi vietos iki šio laiko yra organizuotai lankomos tautos džiaugsmo bei liūdesio dienomis ir kitomis atitinkamomis progomis.“ Jei šiandien prie Klaipėdos paminklo vis dar ateiname, tai Vilniaus ąžuolas jau nesusijęs su mūsų kasdienybe ir šventėmis, tik pavienės ekskursijų grupelės pereina Vilniaus alėja. Bet turime ir kitas dvi susikaupimo vietas: atkurtą Nepriklausomybės kryžių ir paminklą agronomams tremtiniams.

Prisimintina, kad iš dvidešimties 1918-ųjų akto signatarų bene septyni viešėjo Akademijoje. Iškilmingame Vasario 16-osios minėjime 1934 m. dalyvavo teisininkas Mykolas Biržiška – Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius, Vilniui vaduoti sąjungos centro komiteto pirmininkas, beje, jis buvo tarp tų, kuris su dar trimis vyrais parengė Nepriklausomybės akto tekstą. Tai ir kunigas, vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas Vladas Mironas. Žemės ūkio akademijos atidarymo šventėje 1924 m. dalyvavo svarbus valstybės asmuo kunigas Justinas Staugaitis. Gydytojas, mokslininkas, neretai lietuvių tautos patriarchu tituluojamas Jonas Basanavičius, kaip Lietuvos Tarybos pirmininkas pasirašė Nepriklausomybės aktą. Teisininkas Pranas Dovydaitis, anot istoriografų, nulėmęs Vasario 16-osios akto pasirašymo datą. Teisininkas Antanas Smetona, su kurio asmeniu tradiciškai dažniausiai siejame XX a. Nepriklausomybės epochą. Agronomas Aleksandras Stulginskis, tuomet šalies prezidentas, laiminęs, kad Dotnuvos dvaro sodyboje būtų įkurta aukštoji mokykla – ŽŪA (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas); minėjime daugelis esančiųjų yra tos mokyklos auklėtiniai; su tos buvusios aukštosios mokyklos pavadinimu susijęs ir mūsų sodybos vardas.

Du Nepriklausomybės akto signatarus – buvusius Lietuvos prezidentus – įamžina Akademijos paminklai: 1934 m. šauliai šventoriaus teritorijoje iškilmingai pasodino Antano Smetonos – Tautos vado – ąžuolą; agronomų tremtinių paminklo plokštėje 1991 m. įrašytas ir Aleksandras Stulginskis.

1940 m. Akademijoje įprastai buvo susirinkta į Lietuvos valstybingumo šventę, bet galbūt paskutinę viešai. Ieškodamas stiprybės šiandienos ir praeities saituose, cituoju buvusio Žemės ūkio akademijos rektoriaus Vinco Vilkaičio žodžius, pasakytus mūsų sodyboje minint Vasario 16-ąją, prieš pat prarandant Nepriklausomybę: „<…> kai atsimename, kad naujo žmoniško gyvenimo pradžia buvo paskelbta vasario 16-ąją dieną, mes negalime praeiti pro tą dieną be džiaugsmo ir dėkingumo jausmo. Ši diena sustiprina mumyse viltis, kad ir ateityje mes gyvensime, kaip žmogui gyventi pritinka: laisvam ir kūrybingam savo tautinėje bendruomenėje ir valstybėje. <…> Šiandien laisvai naudojamės kultūriniu savo tautos lobiu, laisvi ir nevaržomi galime jį ugdyti ir didinti. Tad šioje jauno, laisvo ir kultūrinio savo tautos gyvenimo srovėje nebūsime nei abejingi, nei dvasia mirusieji.“

Viskas tarsi iš šiandienos piliečio lūpų.

Vilties ir vienybės ženklai

Paskui reikėjo pusamžio, nes atvirai daugelis pirmą kartą Vasario 16-ąją mūsų sodyboje laisvai pažymėjo 1989 ir (ar) 1990 m.

Tiesmukiškai negalima teigti, kad tik vasario data buvo laisvės orientyras. Kas skatino mūsų mokyklos moksleivių grupelę 1956 m. pradžioje slapta pasiūti trispalvę tautinę vėliavą ir iškelti ją per Velykas Akademijos parke virš vandentiekio bokšto? Iki šiol sklando pasakojimai apie sukištas raudonas vėliavas viešuosiuose Akademijos tualetuose po vienos sovietinės šventės XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Pavieniai užrašai – priminimai apie Vasario 16-ąją – retsykiais pasirodydavo Žemdirbystės institute. Dažnas paliudytume ir kitokias asmenines patirtis.

Dabartinės valstybės metus skaičiuojame nuo 1990-ųjų. Tačiau pasakojimą reikėtų pradėti nuo Sąjūdžio, nes prieš 30 metų jis budino prisiminimus, sutelkė Tautą, todėl buvo grąžinti simboliai (tautinė vėliava, valstybės himnas, Vytis), lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba. Bet tai būtų atskiras bylojimas apie laisvę.

Svarbios datos nuo seno mūsų sodyboje buvo įprasminamos paliekant žaliuojantį medį. Kai 1989 m. vasarį, skleidžiantis minčiai apie Lietuvos nepriklausomybę, dar okupuotoje Lietuvoje prisimintas 1918-ųjų valstybingumo aktas, jau viešai minėta Vasario 16-oji. Ji Akademijoje švęsta kultūros namuose. Gyventojų būrelis (apie 50 asmenų) labai nesiskelbdamas vasario 17 dieną pasodino Nepriklausomybės ąžuolą tarp Selekcijos centro ir Dionizo Rudzinsko paminklo (Stoties g.). Po medelio šaknimis buvo užkastas butelis su tekstu, kurį parašė dr. Apolonija Zimkuvienė: ,,Sodiname šį ąžuolą su viltimi sulaukti, kad šalia mūsų pačių pasodintas augtų Nepriklausomybės medis. Pasižadame proto galias, gyvenimišką patirtį, energiją skirti tam, kad visos Tautos viltys, siekiant Lietuvos gerovės, neliktų bevaisės. / Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto darbuotojų vardu 1989 02 16 pasirašo: Apolonija Zimkuvienė, Algimantas Magyla, Algimantas Perekšlis, Zinaida Banevičienė, Irena Deveikytė, Ona Adžgauskienė , Sotoras Petrauskas, Arvydas Basiulis, Vitalijus Mittas, Vytautas Žemaitis.“

„Po Vasario 16-osios dingo tautinė vėliava, kuri Nepriklausomybės šventės proga plazdėjo prie mokyklos. Tai ta pati vėliava, kurią 1988 m. lapkričio 19 dieną iškilmingai įnešėme į mokyklą“, – užfiksuota Akademijos vidurinės mokyklos metraštyje. Tai irgi iš abejonių, nepritarimų, saugos instinktų, nes būta ir kai kurių asmenų laukimo, atsargaus pasidairymo, perspėjimo, sulaikymo už rankos…

1990 metai. Likus daugmaž dešimt dienų, kaip valstybinė šventė įteisinta Vasario 16-oji. Jos išvakarėse aikštelėje tarp kultūros namų ir „Žvėryno“ (Stoties g. 5, 7) vėl pasodintas Nepriklausomybės ąžuoliukas, antrasis. Tekstą, kuris, pasirašius dalyviams, buvo užkastas po medelio šaknimis, sukūrė Apolonija Zimkuvienė: „Tolimas aini, po daugelio metų pirmą kartą švęsdami Tautos Laisvės šventę, pasodiname šį ąžuolą. Jis šiandien – mūsų vilties ženklas; ženklas, kad mes einame į laisvę augindami ją savyje kaip šį medį, kuris turi giliai įleisti šaknis į žemę ir iškelti šakas į dangų. Į laisvę einame suprasdami, kad kiekvienas turime atgaivinti savyje nualintą gimtąją kalbą, pakelti doro ir blaivaus gyvenimo ilgesį ir perduoti jį savo vaikams. Suprantame savo tėvų ir protėvių kančias ir klaidas, pralaimėjimus ir stiprybę. Norime būti vieningi kurdami valstybę, doro ir blaivaus gyvenimo namus sau ir savo vaikams. Tikime, kad ateinančios kartos supras, kokioje neviltyje mes ieškome vilties ir Lietuvos kelių į ateitį. 1990 metų vasario 16 diena.“

Tuomet susirinko apie 100 žmonių, pasirašė 84 asmenys. Į susirinkusiuosius kreipėsi žemdirbystės instituto mokslininkas V. Žemaitis: ,,Neįprastomis gamtos ir visuomenės gyvenimo sąlygomis mes susirinkome pasodinti šį medį. Tai ąžuolas – senuosiuose alkuose ir Romuvoje vyravęs, ne vien lietuvių didžiai gerbiamas medis. Jis simbolizuoja tvirtybę, gyvybingumą, gyvenimo išmintį ir prakilnų orumą. Sodiname jį didžia proga ir pavadiname Nepriklausomybės atgimimo medžiu. Sodyboje jis tebūna vienas tarp daugelio proginių, istorinių mums medžių. Su meile pilsime žemes ant jo šaknų, su viltimi matyti jį gražiai išvešėjusį… Tegul aplenks jį piktas kirvis. Jo pašakny užkaskime butelį su šiuo tekstu – galbūt ainiams mus atminti, mūsų ypatingų laikų… Tegul medį sodina patys jauniausi – vaikai: jų tebūnie tas atmintinas medis…“

Būryje buvo ir Akademijos vidurinės mokyklos mokinių grupelė. Ailandas Riauba, prisimindamas tą akimirką, didžiavosi: „Užberti ąžuolo šaknis žemėmis garbė buvo suteikta mums, vaikams“. Šiandien tai jau irgi istorija.

Žodžiai Lietuvai

Kiekvienas savaip ateiname į istoriją, esame jos tėkmėje.

Kas Lietuva yra man, mano ir jūsų brangiesiems?

Tai nepriklausomos dvasios siekis ir ryžtas, tai pasiaukojimas ir aukos kaina, tai drąsos išraiška, tai valia gyventi laisvėje, tai budėjimo už laisvę tradicija, tai vienybės jausmas, tai nepriklausomybės turtas, tai netektys ir pakilimai, tai telkianti minčių, žodžių ir darbų darna kasdienybėje, tai troškimas kurti ir kūrybingas dalyvavimas valstybės ir tautos gyvenime, tai moralės nuostatų ir asmeninės atsakomybės jungtys, tai įpareigojimas ir įsipareigojimas, tai entuziazmas ir tikėjimas, tai saugi ir jauki šeima, tai mano ir tavo, mūsų ir jūsų ryšys, tai pasididžiavimo gimtine jausmas, tai praeities, dabarties ir ateities saitai, tai Tėvynės ir pasaulio santarvė…

Ir atsikvėpi kitais sakralaus teksto žodžiais: Lietuva – vakar, šiandien ir visados…

Norėčiau tikėti, kad išsakyti pojūčiai kaip malda aprėpia ir glunda prie mūsų, tautos ir valstybės esybių. Tai skirta bendraminčiams, dotnuviams, šeimininkams, svečiams… Švęskime mūsų gimtadienį. Gražaus pabuvimo su valstybės istorija ir bičiuliais.

Rytas Tamašauskas