VDU pristatyta biografinė knyga „Adamkus“
Lapkričio 11 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje Auloje vyko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus biografinės knygos „Adamkus“, skirtos Prezidento, VDU Garbės daktaro Valdo Adamkaus 95-erių metų jubiliejui paminėti, pristatymas.
Pristatyme dalyvavo knygos autorius prof. Egidijus Aleksandravičius, dr. Darius Kuolys, dr. Mykolas Drunga, dr. Aurimas Švedas bei Prezidentas Valdas Adamkus.
Įstabaus likimo žmogaus biografija
Knyga „Adamkus“ – istoriko, prof. E. Aleksandravičiaus ilgų bendravimo metų su Prezidentu ir jo veiklos tyrinėjimų Lietuvoje bei JAV rezultatas. V. Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios Prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V. Adamkaus biografijos neturėjome. Prof. E. Aleksandravičius pasakoja ne tik neįtikėtinai įdomią V. Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veikimą.
Renginio metu pokalbį moderavęs kultūros istorikas dr. A. Švedas šią knygą apibūdino, kaip įspūdingos gelmės ir įstabaus likimo žmogaus biografiją. „Ši knyga atlieka du uždavinius. Visų pirma, ji kalba apie įstabaus likimo žmogaus biografiją ir kartu per to žmogaus biografijos prizmę leidžia mums dar sykį apmąstyti XX a., kaip ypatingų, dramatiškų sukrėtimų kupiną laiką, kuris atnešė labai daug iššūkių Vasario 16-osios kartai, kuriai ir priklauso Prezidentas Valdas Adamkus“, – teigė dr. A. Švedas.
Prof. E. Aleksandravičius, paklaustas, kokių temų rašant buvo imtis sunkiausia, pastebėjo, jog sudėtingiausia rašyti apie tai, kas yra čia pat, „prie slenksčio“. „Mes neturime išleistų analitinių biografijų, apie šalia mūsų esančius ir dirbančius žmones. Esu istorikas, tad gyvo herojaus biografija atitempė mane nuo gilios praeities, su kuria aš galiu sugyventi patogiai, iki dabarties, su kuria aš patogiai sugyventi negaliu“, – prisipažino profesorius.
Tuo metu publicistas dr. D. Kuolys Prezidento Valdo Adamkaus biografiją apibūdino, kaip sentimentaliausią ir asmeniškiausią prof. E. Aleksandravičiaus knygą. „Skaitytojai įgijo su meile ir pagarba parašytą pasakojimą. Iš kiekvieno knygos puslapio sklinda autoriaus meilė herojui. Matyti, jog profesorius simpatizuoja Vasario 16-osios kartai, kuriai priklauso Adamkus. Liberalusis tautiškumas ar tautinis liberalizmas, kurį sudaro laisvė ir įsipareigojimas bendruomenei – tą mato Aleksandravičius Adamkaus asmenyje. Laisvas asmuo įsipareigoja bendruomenei ir veikia jos labui. Autorius parodo aktyviai veikiantį ir už savo idėjas besigrumiantį herojų, įkūnijantį vakarietišką Lietuvą. Tačiau knygoje prof. E. Aleksandravičius kartu kelia ir klausimą, kiek veiksminga buvo V. Adamkaus įkūnijama „švelnių rankų politika“, ar įmanomas jos tęstinumas dabartiniame Lietuvos politiniame kontekste“? – retoriškai klausė dr. D. Kuolys.
Daugybinė Prezidento Valdo Adamkaus tapatybė
Dr. A. Švedo pastebėjimu, knygoje atsiskleidžia daugybinė V. Adamkaus tapatybė – ir kaip Vidurio Rytų Europos piliečio, ir kaip Euro-amerikiečio. „Cituojant prof. E. Aleksandravičių – žmogus, profesinės, visuomeninės ir politinės veiklos dėka tapo „ir didesniu lietuviu, ir didesniu amerikiečiu“. Galbūt iš šio V. Adamkaus patyrimo galime šio to pasimokyti, ieškodami atsakymo į klausimą, tai kaip gi mums būti XXI a. pasaulyje? Kartais atrodo, jog Vasario 16-osios karta su savo atvirumu Europai ir pasauliui gali būti mums sektinu pavyzdžiu, nes sprendžiant iš to, kas yra rašoma viešojoje erdvėje, mes šiandien šį santykį kuriame ne galvodami apie galimybes, bet, visų pirma, pabrėždami pavojus. Ar ši daugybinė V. Adamkaus tapatybė gali mus padrąsinti nebijoti pasaulio“? – diskusijos dalyvių teiravosi dr. A. Švedas.
Dr. D. Kuolys tikino šiandieninėje Lietuvoje pasigendąs tokios pasaulio piliečio laikysenos, kokią Adamkus demonstravo anuomet. „Adamkus rūpinosi Jungtinių Amerikos Valstijų gamtosauga, visuomenės sveikata, valstybės darna ir pažanga. Sykiu jam rūpėjo Rusijos ekologinė padėtis, jis sugebėjo atrasti bendrą kalbą su sovietijos politikais. Tai kitaip mąstantys žmonės, bet dėl pasaulio ateities su jais taip pat reikėjo kalbėtis, atrasti dialogą ir kartu neužmiršti savo krašto išlikimo. Šie dalykai V. Adamkaus gyvenime buvo suderinami. Šiandien tokio platesnio galvojimo, ne vien apie konfliktus ir kaip pasirodyti vienos dienos ar kadencijos herojumi, labai trūksta. Bet mes prarandame bendro gyvenimo perspektyvą, kuri be sutarimo, dialogo ir be pasaulio piliečio savimonės, kuria remdamasis asmuo nori tarnauti ne tik savo krašto, bet ir pasaulio bendruomenei, yra tiesiog neįmanoma. Adamkaus pavyzdys rodo, jog „Santara–Šviesa“ ne tik kaip organizacija, bet santara, kaip asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo principas yra labai svarbi. Jeigu norime, kad Lietuva išliktų, turime galvoti, kaip perimti santaros principus. Turime atrasti sugyvenimo būdus, neatsisakydami savo principų, moralinio stuburo, tapatybės, bet sugebėdami tą santarą gausinti. Šiuos dalykus matau V. Adamkaus nueito gyvenimo pavyzdyje“, – Prezidento V. Adamkaus tapatybę apibūdino dr. D. Kuolys.
Prof. E. Aleksandravičius taip pat pastebėjo, jog išeivijos pokario jaunojoje kartoje vyravo požiūris, skatinantis suprasti ir ugdyti jausmą, kad buvimas sąmoningu lietuviu netrukdo būti pačiu sėkmingiausiu žmogumi. „Dabartinei posovietinei emigrantų kartai tai yra visiškai nesuprantamas dalykas, nes kartu su tuo poskolonialistiniu prislėgtumu išsivežamas ir kolektyvinis nevisavertiškumo kompleksas. Šito nebuvo Vasario 16-osios kartoje. Būtent buvimas pačiu sėkmingiausiu savo naujos šalies piliečiu ir kartu buvimas pačiu geriausiu lietuviu yra visiškai įmanomas. Lietuvybė ir leido V. Adamkui būti geriausiu žmogumi ir sėkmingiausiu politiku Amerikoje“, – teigė akademikas.
Svarbiausias palikimas ateities kartoms
Apibendrindamas knygos pristatymą, dr. A. Švedas paprašė visų diskusijoje dalyvavusių prelegentų pasidalinti mintimis, kaip šie apibūdintų svarbiausią Prezidento V. Adamkaus palikimą, kuris galėtų atsidurti istorijos vadovėliuose, skirtuose vaikams, jau gimusiems ir užaugusiems nepriklausomoje Lietuvoje.
„Tęsdamas idealizuojantį ir romantišką naratyvą, kurį pasirinkau su viltimi, jog mes galime turėti tikrus herojus, pasakyčiau, kad V. Adamkus šioje biografijoje yra vaizduojamas kaip žmogus, kuris gyvenimą pažįsta nuo mažiausio žolės lopinėlio ir vis tiek tiki, kad didžiosios idėjos ir žmogaus sąžinė yra visa ką lemianti sąlyga. Būtent tą jis ir pabrėžė paskutiniame sveikinimo laiške, skirtame „Santaros–šviesos“ suvažiavimui Rietave – „Mes tikime žmogaus sąžine“, – sąžingumo esmę Prezidento V. Adamkaus asmenyje išskyrė prof. E. Aleksandravičius.
Šiai profesoriaus minčiai pritarė ir geras Prezidento bičiulis, žurnalistas dr. M. Drunga, teigdamas, jog vadovėlyje vaikams svarbiausią V. Adamkaus palikimą įvardintų, kaip buvimą sąžiningu žmogumi. „Sąžinė netrukdo būti geru amerikiečiu, ir geru lietuviu. Vaikams palinkėčiau būti sąžiningiems ir tolerantiškiems kitoms tautoms“, – linkėjo dr. M. Drunga.
Dr. D. Kuolys skatino jaunus žmones nepamiršti, jog tai, kad šiandien gyvename saugioje Europoje, saugiame Vakarų pasaulyje, yra Prezidento V. Adamkaus nuopelnas.
Renginio pabaigoje tardamas sveikinimo žodį ir pats knygos herojus, Prezidentas V. Adamkus sakė esąs labai sujaudintas tokio apibūdinimo. „Nerandu žodžių, išreikšti savo jausmams. Džiaugiuosi, kad dabartinėje Lietuvoje yra tiek išminties, susiklausymo ir vilties žvelgiant į ateitį. Girdėjau tam tikro savo nueito gyvenimo kelio apžvalgą jūsų išreikštose mintyse. Prieš mano akis vėl grįžo nueito kelio vaizdas. Išgirdęs viską, kas čia buvo išsakyta, sunkiai surandu žodžius, kaip išreikšti savo jausmus, pagarbą ir meilę jums visiems, kurie pasiryžo ir dirba darbą, kurį man teko pradėti prieš daug metų už Lietuvos ribų. Džiaugiuosi matydamas, kas darosi Lietuvoje, nors kartais ir pasitaiko nuoskaudų už kai kuriuos vykstančius nesąžiningumus arba netikslingus žingsnius, kurie garbės nedaro niekam. Tačiau viltingai žiūriu į ateitį, kadangi mačiau čia daug talento, daug šviesių žmonių, kurie yra pasiryžę ir pasišventę eiti to laisvo žmogaus keliu, kuris ir turėtų atsispindėti visų mūsų dvasioje“, – dėkingumo neslėpė Prezidentas V. Adamkus.
Buvęs šalies vadovas prisipažino, jog prof. E. Aleksandravičiaus parašytą knygą skaito pamažu, su dideliu jauduliu persvartydamas viską, kas yra joje išsakyta. „Skaitant šią knygą mano mintyse iškilo klausimas: „O ką aš daryčiau, jeigu man tokia galimybė, kurią turėjau savo gyvenime dirbdamas tautai ir savo žmonėms, pasitaikytų antrą kartą“? Pasakysiu atvirai: radau tam tikrų silpnų vietų savo atsakingame darbe, tačiau jei tokia galimybė pasitaikytų, jog man ir vėl reikėtų perimti pareigas ir eiti vėl tą patį kelią, turbūt 90 proc. daryčiau lygiai tą patį, ką padarėme per visus tuos metus praeityje. Dėkoju visiems, kurie pasiaukodami žengia mūsų laisvės keliu žvelgdami į ateitį. Žengiu ir aš pirmyn nesustodamas bei noriu padėkoti prelegantams už išsakytas įžvalgas. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad tiek, kiek jėgos leis, esu pasiryžęs neapleisti tos linijos, kuria remdamasis pats ištikimai dirbau. O šios knygos pasirodymą galėčiau apibūdinti taip, kaip pirmąją lietuvišką knygą, „Katekizmą“, 1547 m. apibūdino jos autorius Martynas Mažvydas: „Broliai ir seserys, imkite ją ir skaitykite“. Lygiai tuos pačius žodžius pakartosiu šiandien: „Imkite šią knygą ir skaitykite“, – savo biografinės knygos pasirodymą apibendrino Prezidentas V. Adamkus.
Visą diskusijos įrašas čia.
