Vėlinės: tūkstančiams objektų įžiebta atminties žvakelė
Minėdami Vėlines, persipynusias su senąja lietuvių švente Ilgėmis, lankydami artimųjų kapus, galime didžiuotis, kad Vilnius turi išlikusias senąsias Rasų, Bernardinų, Saulės, Antakalnio kapines, kuriose yra atgulusi dalis Vilniaus, Lietuvos ir Lenkijos bei Europos istorijos. 1801 metais įsteigtos Rasų kapinės ir 1810 metais įsteigtos Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai, dėmesį traukiantys antkapinių paminklų įvairove, per šimtmečius susiformavusiomis tradicijomis, garsių žmonių vardais. Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia yra palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje. Tarp Bernardinų kapinėse amžino atilsio atgulusiųjų yra labai garsių žmonių, kurių pavardes žinome iki šiol. Rasų kapinės, galima sakyti, yra visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas atspindi kelių šimtmečių istoriją.
Turime ir ne tokių garsių bei žinomų kapinių, kurios svarbios to regiono, miestelio ar kaimo istorijai. Į Kultūros vertybių registrą yra įrašytos 1842 kapinės (daugiausiai tai senosios kaimų kapinės). Kultūros vertybių registre rasime net 1722 žymių, žinomų, istorijai, kultūrai nusipelniusių asmenybių kapus. Įrašę žodį kapai, rasime dar 549 objektus (Lietuvos partizanų kapai, Lietuvos karių kapai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos imperijos karių kapai, sukilėlių kapai ir kt.). Tarp paveldo objektų ir 567 kapinynai – senovės palaidojimo vietos. Jei dar priskaičiuosime arti tūkstančio pilkapių ir pilkapynų, senkapių, tai turėsime beveik 6000 paveldo objektų, kur Vėlinių vakarą galėtų spindėti ypatingos mūsų atminties žvakelės.
Beje, paprotys deginti žvakes įsitvirtino tik XIX a. pradžioje. Anksčiau Vėlinių dieną, gūdų rudenį, kada, kaip tikima, vėlės lanko savo gimtąsias vietas, buvo paprotys sukalbėjus už mirusius maldą kelti vėlėms puotas (kapuose palikti maisto), deginti laužus (manyta, kad ugnis pritraukia vėles). Paprotys ruošti vėlėms vaišes XIX a. dar buvo gyvas kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kai kuriose Europos šalyse. O laužai kapinėse, prie kurių pasimelsti susirenka visas kaimas, iki šiol gyvas etnografiniuose Dzūkijos kaimuose. Šis dvasinis tautos paveldas – pagarba kapams, kapinėms – Lietuvoje gyvuoja nuo seno. Tad nieko keisto, kad kai Kultūros paveldo departamentas pakvietė Lietuvos visuomenę pildyti Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių, į jį įrašyti galimai vertingųjų savybių turinčius objektus, šiandien jame jau turime 82 kapus. Tai ir žymių asmenybių, sukilėlių, karių, pasipriešinimo sovietinei okupacijai, partizanų, knygnešių, kunigų, kultūros veikėjų kapai, kurių iki šiol nebuvo Kultūros vertybių registre. Inventorių dar vis galima pildyti.
Pradėjome labiau domėtis istorija, savo kraštu, apsidairę pamatėme, kad dar yra objektų, kurie neturėtų sunykti, išeiti į užmarštį, kurie taip pat Vėlinių vakarą nusipelno žvakelės.