Verslas kaime: pomėgis kepti tortus ir vaišinti draugus išaugo į verslą

Skaniai kepa, verda kasdienius ir šventinius patiekalus ne vienas, juolab, kad pavyzdžių ir pamokų pilnas internetas. Atrodo, tereikia bandyti. Kai kam  maisto gaminimas tampa pomėgiu, tačiau ne kiekvienas ryžtasi jį paversi verslu. Svajonę atidaryti konditerinių gaminių kepyklėlę realybe pavertė Miroslave gyvenanti Rima Petrašiūnienė. Po metų veiklos moteris mėgaujasi rezultatu – nors šeimos investicijos kol kas nesugrįžo, tačiau pasitenkinimas darbu kompensuoja  bemieges naktis ir įkvepia eiti į priekį.   

Rimą atidaryti kepyklėlę skatino ir vyras, ir draugai, kurie buvo pirmieji kepinių vertintojai. Turėdama palaikymą, investuodama galimų atostogų, kelionių pinigus, moteris ryžosi pokyčiams. Be pagalbos iš šalies, be paskolų, finansuojamų projektų vyro garažas virto nedidele, jaukia, švara tviskančia kepykla „Pupa“.

Kad svajonė turėti savo kepyklą, taptų realybe, reikėjo ne tik didelio užsispyrimo ir kantrybės, žinių, bet ir nemažai lėšų. „Daug kas sakė, kad neieškočiau paramos, nes geriausia, kai savo įdedi. Dabar galvoju, kad parama praverstų, kad ir norimam, kurio ir labai reikia, plaktuvui“ , – sako moteris ir šiais metai planuoja pasidomėti, kokią smulkiam verslui paramą skiria rajono savivaldybė.

Šaknis įleido Miroslave

Alytaus rajone Rima su vyru gyvena apie 20 metų – pirmiausia Vankiškių kaime, vėliau persikėlė į Miroslavą, kuriame jau 16 metų. Šeima įsikūrė buvusioje senoje kaimo pirtyje. „Daug kas stebėjosi mūsų pasirinkimu, abejojo, kad kas nors gausis, bet namai yra, o juose – ir mano kepyklėlė“ , – džiaugiasi Rima pasirinkimu ir gyvenimu Miroslave, kuriame, anot jos, gyventi labai gerai.

Moteris baigė tuometinį Vilniaus inžinerinį ir statybos institutą, įgijo komunalinės statybos ir ūkio, senamiesčio rekonstrukcijos specialybę, tačiau pagal ją niekada nedirbo.

Rima institute mokėsi kartu su vyru, kuris yra statybų ekspertas, kasdien važiuoja į darbus Kaune. Jis ypač skatino Rimą pomėgį kepti tortus ir kitus kepinius paversi verslu. „Ne tik skatino, bet ir padėjo bei padeda, kiek gali. Kartu mokėmės kepti, surišti gaminius“, – džiaugiasi sutuoktinio palaikymu moteris.

Rima su vyru augina sūnų ir negalią turinčią dukrą. Moteris ryte veža vaikus į mokyklą, Neįgaliųjų dienos centrą, grįžus tvarkosi, ruošiasi darbams kepykloje, tada vėl vyksta pasiimti vaikus.  „Laikas suskaičiuotas valandomis. Nes darbuotojų kepykloje neturiu. Galvoju apie pagalbą – neįgalios mergaitės įdarbinimą, kuri galėtų padėti lankstyti dėžutes gaminiams, nes man liūdna žiūrėti, kai neįgalūs jaunuoliai nieko nedaro, kai gali nors šiek tiek dirbti. Dešimt kartų rodyk ir padarys“ , – įsitikinusi Rima, kuri neįgaliai dukrai taip pat skiria nesudėtingų darbų.

Asortimentas nedidelis, bet paklausus

„Visą naktį kepu, nuo 6 vakaro iki 4 ryto, kol vieni kepa, tepu tortų lakštus, maišau kitus. Šiek tiek numigusi ir vėl keliuosi. Tačiau jei taip dirbu,  po dviejų naktų, reikia gero poilsio“ , – pasakoja Rima.

Kepyklos „Pupa“ asortimentas nedidelis – šakočiai, plikyti pyragėliai, tortai „Napoleonas“, kartais desertai.

Kepykloje „Pupa“ viskas gaminama tik pagal užsakymus. „Būna kartais moterys užsuka eidamos po mišių iš bažnyčios, bet nelabai turiu, ką pasiūlyti. Prikepti ir laukti pirkėjų nenoriu, nes kepiniai yra skanūs, kai švieži. Be to, mažai kas ir žino, kad  senoje pirtyje apsigyvenę žmonės ir kepyklėlę įrengė“, – pasakoja Rima. Ji nesijaudina dėl to, kad vietiniai nežino apie jos kepyklėlę, nes tiek, kiek turi užsakymų, jai užtenka.

Moteris kepinius ne tik parduoda, bet esant kokiai nors progai, renginiui, dovanoja.

Pasak Rimos, didžiausia kepyklos „Pupa“ kepinių reklama – kokybė, o sklaida – socialinis tinklas „Facebook“ ir lūpos iš lūpų. Moteris džiaugiasi, kad per metus veiklos ne tik netrūksta klientų, bet ir sulaukia pasiūlymų gaminius kepti kavinėms.

„Neįprastų užsakymų nesiimu, nebent didesnio svorio, pavyzdžiui, 9 kilogramų tortas su pyragėliais“, – sako Rima.

Moteris kepdama kepinius galvoja ne tik apie jų išvaizdą, bet ir klientų sveikatą bei aplinką – į gaminius nededa dažų, nelipina ant jų paveiksliukų. „Nenaudoju auksinių, sidabrinių padėklų, o paprastus kartoninius, kurie vandenyje suyra, dėžutės irgi paprastos, kurias galima sudeginti“, – sako Rima.

Geras žodis tikrintojams

Pradėdama savo veiklą moteris daug konsultavosi su verslą ir maisto gamintojus kontroliuojančiomis institucijomis. Jos nuomone, žmonės dažnai nepagrįstai sukūrę baubą jų atžvilgiu. „Ėjau konsultuotis gal dešimt kartų – viską paaiškino geranoriškai ir maloniai. Neseniai tikrino – sąžiningai keturias su puse valandos. Viską tikrino. Ir nėra taip baisu, kaip kiti pasakoja  – ateis, nubaus, aprėks – tai šveiskitės, plaukitės ir nenubaus. Man atrodo, pasakų prikurta apie verslus – baubas sukurtas. Žiūrėkite – leido atidaryti kepyklą namuose. Tarnybos padėjo, konsultavo“, – gera bendravimo su maisto gaminimo verslą kontroliuojančiomis institucijomis patirtimi dalijasi Rima.

Nors neatsipirko, bet svajonė išpildyta

Prisimindama kepyklos veiklos pradžią Rima prisimena, kad sudėtingiausia buvo iškepti šakotį. Miroslavo kraštas garsėja šakočių kepėjomis, iš kurių moteris prisirinko receptų ir patarimų. „Ne iš karto gavosi – pirmą kartą iškepiau šakotį be ragų – paaiškėjo, kad priežastis – per geri miltai, reikia paprastų. O dabar galvoju ir apie paveldo sertifikatą“, – pasakoja Rima, kurios pirmąjį šakotį be ragų suvalgė jo kepimo proga sukvieti draugai.

Ir nors kepyklos įrengimui išleisti šeimos pinigai, pasak Rimos, neatsipirko, tačiau  viltis pateisino su kaupu – verslą kaime taip pat galima kurti ir vystyti.

 

 

Alytaus rajono savivaldybės informacija