Vieningai balsuota už teisinės apsaugos panaikinimą Žaliajam tiltui su skulptūromis
Kovo 1 d. vykusiame Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (NKPVT) posėdyje svarstytas Vilniaus Žaliojo tilto su skulptūromis klausimas. Tarybos nariai vieningai balsavo, kad būtų panaikinta teisinė apsauga Žaliajam tiltui su skulptūromis. Dauguma tarybos narių – 6 rekomendavo skulptūras vėliau saugoti muziejuje.
Posėdį pradėjęs Pirmosios NKPVT pirmininkas Romas Pakalnis informavo, kad pirmąją pavasario dieną vykstančio posėdžio metu bus svarstoma 13 klausimų, iš kurių pirmasis – Žaliojo tilto su skulptūromis. Po jo kalbėjęs Kultūros paveldo centro direktorius Virgilijus Kačinskas kreipėsi į NKPVT, prašydamas panaikinti teisinę apsaugą Žaliajam tiltui su skulptūromis.
Tarybos narė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorė Inga Zakšauskienė suabejojo dėl tilto ir skulptūrų „suplakimo“ į vieną objektą. Anot jos, Žaliasis tiltas buvo pirmąkart statytas XVIII a., taigi žymiai anksčiau nei skulptūros, o perstatytas – jau XX a. Ji pasiūlė Žaliojo tilto skulptūras eksponuoti muziejuje, o tiltą išsaugoti kaip socrealizmo pavyzdį. Šiai tarybos narei V.Kačinskas atsakė, kad 1952-1954 m. tuometinio Leningrado konstruktorių perstatytas tiltas yra kitoje vietoje ir kitokios stilistikos, nei senasis. Visas kompleksas iš 5 dalių, pasak jo, yra vienas, tad teisinė apsauga turėtų būti panaikinta jam visam.
Vilniaus universiteto muziejaus direktorius Ramūnas Kondratas pritarė, kad pirmojo statyto tilto nėra – Žaliasis tiltas su Vyčiu buvo sugriautas. Sovietai pastatė kitą tiltą, o skulptūros ant jo atsirado vėliau. „Tai – sovietų suprojektuotas ir pastatytas tiltas, neturintis nieko bendra su istoriniu Žaliuoju tiltu“, – teigė R. Kondratas.
„Perspektyvoje būtų gerai pagalvoti apie Žaliojo tilto rekonstrukciją (gal net tarptautinio konkurso pagalba), tad nereikėtų uždėti visokių teisinių apsaugų, kadangi apribotume tokias galimybes. Žaliasis tiltas su skulptūromis yra socialistinio realizmo atspindys, – šios krypties meną siekta panaudoti propagandiniams tikslams. Spaudoje teko skaityti, kad šios skulptūros yra garsių Lietuvos to meto skulptorių darbas. Kaip realizmo pavyzdį imkime tokius skulptorius, kaip Mikelandželas ar Rodenas, tuomet pamatysime, kad Žaliojo tilto skulptūrų meniškumas yra juokingas. Mano įžvalgomis, meninės vertės jose nėra“, – pasisakė NKPVT narys, architektas, menotyros mokslų dr. Kęstutis Lupeikis.
Pasak K.Lupeikio, jaunoji karta, nemačiusi sovietmečio, į skulptūras gali žiūrėti be didesnio emocinio krūvio – kaip į šaržą ar abstrakciją. Tad norint parodyti skulptūras kaip istorijos dalį, jas galima laikyti muziejuje. „Mano, kaip architekto, požiūriu, nuėmus skulptūras nuo Žaliojo tilto pasidarė lengviau kvėpuoti, atsivėrė daugiau erdvės, nebėra gėda prieš svečius iš užsienio, kurie nesuprasdavo, dėl ko šios skulptūros stovi. Taigi ši erdvė, nukėlus skulptūras, nieko neprarado. Galima profesionaliai svarstyti apie tilto perspektyvą, tačiau tai – jau vėlesnis klausimas. Manau, kad mesti lėšas šio tilto ir skulptūrų išsaugojimui būtų ne tik neprasminga, bet ir nusikaltimas“, – argumentus išdėstė architektas.
NKPVT pirmininkas Romas Pakalnis teigė, kad šie argumentai yra svarbūs mums visiems. Prieš balsuojant, jis tvirtino, kad skulptūrų nesiūloma „naikinti ar sumalti į miltus“, o tik panaikinti joms teisinę apsaugą. Jam paskelbus balsavimą, tarybos nariai vieningai pakėlė rankas už tai, kad būtų panaikinta teisinė apsauga Žaliajam tiltui su skulptūromis. Dauguma tarybos narių – 6 rekomendavo skulptūras vėliau saugoti muziejuje.
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus sprendimą dėl Žaliojo tilto su skulptūromis teisinės apsaugos panaikinimo, rašomas raštas Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai, prašant pritarimo pradėti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 str. numatytas procedūras dėl valstybės saugojamo objekto statuso panaikinimo.
Jei toks sutikimas iš Kultūros ministerijos gaunamas, skelbiama spaudoje apie pradėtą valstybės saugomo objekto statuso naikinimo procedūrą Žaliajam tiltui ir laukiama 3 mėnesius, kaip reikalauja įstatymo nuostatos, kol Kultūros ministras priima kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu aktą naikinantį sprendimą (praktikoje – įsakymą).
„Vertinimo tarybų sprendimų svoris yra nutarti, kas turi būti įrašoma į Kultūros vertybių registrą ar iš jo išbraukiama, tai yra nuspręsti, kokios vertingosios savybės yra saugotinos. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atlieka daugiau techninį vaidmenį įkelti į registrą tai, ką nusprendė vertinimo taryba“, ─ susirinkus šios sudėties tarybai praėjusių metų gegužę sakė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Aštuoni iš dešimties 1-osios NKPVT nariai yra humanitarinių mokslų daktarai, du – ekspertai. Be pirmininko ir pavaduotojo R.Kondrato, joje dirba: Inga Zakšauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – istorinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Arūnas Boruta – architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas, specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Audronė Šolienė – architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertas, specializacija Taryboje – architektūrinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Inesa Alistratovaitė – Kurtinaitienė – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – architektūrinis ir urbanistinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Ilona Vaškevičiūtė – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – archeologinis, povandeninis, mitologinis ir memorialinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Eligijus Juvencijus Morkūnas – humanitarinių mokslų daktaras, specializacija Taryboje – inžinierinis nekilnojamasis kultūros paveldas; Rasa Butvilaitė – Petrauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, specializacija Taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas; Kęstutis Lupeikis – humanitarinių mokslų daktaras, specializacija Taryboje – dailės nekilnojamasis kultūros paveldas.
