Vieninteliai rūpinasi ledynmečio relikto – seliavos – išlikimu
„Mes tęsiame XIX amžiaus pabaigoje Lietuvos žuvininkystės pradininko Mykolo Kazimiero Girdvainio pradėtą veiklą, saugant ledynmečio laikų reliktinės žuvies – seliavos – išteklius“, – Ignalinos rajone Strigailiškėse įsikūrusio Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyrio padalinį pristato jo vyriausiasis specialistas Ademaras Bugailiškis.
Jau kimba net meškeriotojams
„Prieš kurį laiką buvo teigiama, kad nereikia rūpintis seliavų ištekliu,– pokalbį apie dirbtinį seliavų veisimą pradeda padalinio vyriausiasis specialistas Ademaras Bugailiškis. – Europoje ši lašišinė žuvis nepalyginamai labiau negu Lietuvoje vertinama. Pavyzdžiui, Lenkijoje seliava brangesnė už starkį. Matyt, tai turi įtakos ir seliavos rinkai Lietuvoje – Vilniuje jos nenusipirksi.“
Seliava yra viena iš nedaugelio ežerų žuvų, įrašytų į verslinės žvejybos sąrašą. „Dabar įvestas šiek tiek protingesnis seliavų žvejybų kvotų dalijimas, nustatyta seliavų sugavimo galima norma, naudojamų tinklų akytumas. Anksčiau kiek kas norėjo, tiek tas gaudė. Yra ežerų, kuriuose seliavų dešimt ir daugiau tonų per sezoną sugaudavo. Jei kelerius metus šios žuvies ištekliai nebebūtų atkuriami, tokiais tempais žvejodami labai greitai galime netekti iki mūsų dienų išgyvenusio ledynmečio relikto“, – svarsto pašnekovas ir pasidžiaugia, kad prieš kelerius metus seliava beveik niekada neužkibdavusi ant kabliuko, dabar žiemą ji yra dažno žvejo laimikis. Tai akivaizdus įrodymas, kad šios reliktinės lašišinės žuvies ištekliai Lietuvos ežeruose jau atkurti. „Ir tai galiu iliustruoti labai konkrečiu pavyzdžiu. Iš Lazdijų rajone esančio Dusios ežero seliavą verslininkai buvo semte išsėmę. Per kelerius metus Dusios ežere atkūrėme seliavų populiaciją ir dabar vėl leidžiama verslinė jų žvejyba“, – žuvivaisos rezultatais pasidžiaugia A. Bugailiškis .
Kaip pažymi Žuvininkystės tarnybos specialistai, seliava gyvena tik 25 – 30 metrų gylio ežeruose, tad jai tinkamų ežerų Lietuvoje nėra labai daug.
Veisimas sudėtingas ir nepelningas
„Seliava – trumpaamžė. Labai gerai, jei ji išgyvena iki 8-9 metų. Auga labai greitai. Antraisiais gyvenimo metais seliava jau gali neršti. Tačiau ji neršia rudenį – lapkričio – gruodžio mėnesiais ir tik kovo – balandžio mėnesį iš ikrelių pradeda skilti lervutės. Labai ilgas seliavų inkubavimosi ciklas, – žuvies ypatumus apibūdina Ademaras Bugališkis. – Ežeruose per inkubavimosi laiką seliavų ikrus ėda kas tik nori: kuojos, pūgžliai, vėgėlės ir kitos žuvys. Tai dar viena priežastis, dėl kurios būtinas dirbtinis jų veisimas.“
„Kol kas Lietuvoje dirbtiniu būdu seliavas veisia tik Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyrio Ignalinos padalinys. Žuvininkystės specialistų nuomone, privačios žuvininkystės įmonės tos veiklos nesiima dėl kelių priežasčių. Pirmiausia šių žuvų veisimas nėra pelningas. Beveik pusę metų užimti inkubatoriai, prie kurių ištisą parą dirba specialistai. Kita priežastis – sudėtingas ir daug žinių bei patirties reikalaujantis veisimo procesas nuo ikrų ir pienių paėmimo iki lervučių paleidimo“, – komentuoja Žuvininkystės tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė.
Reikalinga patirtis
Seliavų reproduktorių žvejyba prasideda vandeniui atvėsus iki 5 laipsnių. „Tada poskyrio specialistai plaukiame į ežerą, statome tinklus ir gaudome reproduktorius. Darbas nėra labai dėkingas, nes tuo laiku jau būna pakankamai šalta. Ne kartą teko ir ledus laužtis“, – pasakoja Ignalinos padalino specialistai, pabrėždami, kad labai svarbu pažinti ežerą, kuriame gaudomi reproduktoriai, žinoti vietas, kur seliavos būriuojasi.
Reproduktorių žvejybai žuvivaisininkai privalo gauti Aplinkos ministerijos leidimą, kuriame nustatytas leidžiamas sugauti žuvų kiekis.
Kadangi apvaisinimui reikalingas atitinkamas kiekis patelių ir patinėlių, specialistai tai reguliuoja naudodami skirtingo akytumo tinklus. Patinėliai laibesni, tad jiems naudojami mažesnės akies tinklai. Be to, patinėlių būna daugiau neršto pradžioje, o į pabaigą jų visiškai sumažėja.
Kaip pabrėžia A. Bugailiškis, skirtingo akytumo tinklai naudojami ir gaudant reproduktorius skirtinguose ežeruose, nes skiriasi ir juose besiveisiančių seliavų dydžiai. „Motinines seliavas gaudome Baluošo ir Drūkšių ežeruose. Beluošo ežere kilogramą sudaro 15 – 16 seliavų, nors buvo laikai, kai tame ežere septynias pagavai ir turi kilogramą. Drūkšių ežere veisiasi žymiai smulkesnė seliava. Kilogramą sudaro ne mažiau kaip 20 žuvų. Manau, skirtingą seliavų dydį lemia ne tiek genetika, kiek maistinė bazė“, – svarsto A. Bugailiškis ir priduria, kad anksčiau Vencavos ežere pagautos 2 – 3 seliavos sverdavo kilogramą, o dabar vos spėja augti, nes labai jau šį ežerą žvejai pamėgo.
Ikrus dažniausiai spaudžia ir apvaisina ten pat, prie ežero. Iš patelių ikrai išspaudžiami. Deja, pieniai imami patinėliui perpjaunant pilvuką. Apvaisinti litrui ikrų reikia 10 – 15 patinėlių.
Apvaisinti ikreliai išpilstomi į Veiso aparatus. Į vieną aparatą supilama po 2 litrus ikrelių. Prasideda ilgas inkubavimosi periodas. Prie aparatų dieną naktį budi specialistai. Jie prižiūri vandens padavimą, nes tekantis vanduo ikrelius aprūpina deguonimi. Sustojus vandeniui deguonis labai greitai būtų sunaudojamas ir ikreliai žūtų. Reikia stropiai prižiūrėti, kaip ikreliai vystosi, atsiurbinėti negyvus ikrelius. „Tai labai rimtas ir atsakingas darbas, kuriam reikia ir žinių, ir patirties, – pabrėžia Ademaras Bugailiškis. – Apie Naujuosius metus, atsiranda ikrelių vystymosi pats grožis – kiekviename ikriuke pasirodo dvi auksinės akutės. Lervutės išsirita kovo – balandžio mėnesį. Inkubatoriuose lervutės išsirita maždaug iš 75-80 procentų ikrelių. Kadangi Žuvininkystės tarnyba prieš kelerius metus skyrė lėšų mūsų inkubatoriui atnaujinti, pakeista įranga, vamzdynai, mums išsiritimą pavyko padidinti iki 90 procentų.“
Skirtingai nuo kitų žuvų, seliava paleidžiama lervutėmis. „Lervutės išleidžiamos ne kur papuolė, o į tas vietas, kuriose seliavos gyvena, arčiau ežero dugne esančių duobių. Sukaupę didelę darbo patirtį poskyrio specialistai labai gerai pažįsta seliavinius ežerus, – pasidžiaugia pašnekovas. – O kiek į kokį ežerą seliavų paleisti, vadovaujamės mokslininkų rekomendacijomis, kurios sudėtos į žemės ūkio ministro patvirtintą planą. Šis planas mums, kaip Šventasis raštas.“
Šiais metais į Lietuvos ežerus paleista apie 11 mln. seliavų lervučių, kurių išgyvens apie 30 procentų.
Lydekų vis trūksta
Ignalinos padalinys veisia ir žvejų mėgėjų itin pamėgtas lydekas. „Pasižiūrėkite, kai tik pradeda leisti jas žvejoti, ežerai nuo valčių juodi. Jei per vieną žvejybą vienam žvejui leidžiama pagauti po tris lydekas, paskaičiuokime, kokie kiekiai šios žuvies yra išgaudomi“, – pabrėžia Ademaras Bugailiškis. Lydekaičių, kurios puikiai auga ir tvenkiniuose, paklausa, užsiimti žuvivaisa paskatino ir ne vieną privačią žuvininkystės įmonę. Tačiau šį pavasarį, ignaliniečių pastebėjimu, poreikis gerokai lenkė pasiūlą. „Kažkiek jauniklių pardavėme, bet pirmiausia mes turime įvykdyti tai, kas mūsų šventame rašte sudėliota“, – A. Bugailiškis nuo stalo pakelia Žemės ūkio ministerijos pateiktus planus. Šiais metais Ignalinos padalinys į vidaus vandenis paleido 2,5 mln. lydekaičių.
Lydekos neršia kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, kai vanduo sušyla iki 6 – 9 laipsnių, tad ikrai ir pieniai ir imami neršto metu. Nors Žuvininkystės tarnybos poskyriuose auginama reprodukcinė lydekų banda, bet turimo kiekio nepakanka įžuvinimo planams įgyvendinti. Tenka lydekas gaudyti ežeruose. Šiemet Aplinkos ministerija reprodukcijai leido pagauti 200 lydekų. Pasak žuvininkystės specialistų, tai yra labai mažai, nes į tą kiekį įskaičiuotos ir patelės, ir patinėliai. Jei kuriais metais į tinklus patenka daugiau patinėlių, ežerus pasiekia mažiau lydekaičių.
Paėmus pienius patinėliai žūsta, nes ši procedūra atlieka perpjaunant žuvies pilvuką. Trims litrams ikrų apvaisinti reikia trijų patinėlių.
Lydekų ikrai inkubuojasi dvi savaites. „Lydekų ikreliai reikalauja dar didesnės priežiūros negu seliavos, – pažymi tarnybos direktorė Indrė Šidlauskienė. – Jei seliavų ikreliai vystosi vandens temperatūrai esant prie 1 – 2 laipsnių, lydekos – esant 10 – 12. Šiltas vanduo – palanki terpė grybeliui atsirasi, tad ikrelius reikia dažniau plauti, nusiurbinėti negyvuosius.“
Skirtingai nuo seliavų, kurios vos išsiritusios, pradeda plaukioti, lydekos jauniklis dar kurį laiką guli ant šono. Jam plaukti trukdo didelis trynio maišelis, iš kurio jis maitinasi. Tačiau pradėjusios plaukioti, lydekaitės labai greitai ima ieškoti grobio. Ir tuo grobiu tampa jų pačių gentainės, nes lydekos – plėšrūnės. „Kai tik lydekaitės pradeda plaukioti, kuo skubiau jas išvežame į ežerus. Lydekaitės paleidžiamos ežero pakraščiuose. Ir paleidžiamos po kelias, paliekant nemažą atstumą, nes atsidūrusi ežere lydekaitė iškart prisitvirtina prie žolės ir tykoja grobio“, – lydekų gyvenimo ypatumus apibūdina specialistai, akcentuodami, kad kol kas lydekų maistui reikalingos žuvies Lietuvos ežeruose užtenka, o saviškes gaudo ne tiesiog, kad giminaitė tuo metu yra silpnesnė, mažesnė ar neapdairesnė.
Lydekų patelės subręsta ir neršia tik trečiaisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais. Patinėliai subręsta per dvejus metus. Natūralų lydekų nerštą komplikuoja pasikeitęs klimatas. Griežtas reikalavimas, gaudyti tik nustatyto dydžio lydekas, mokslininkų teigimu, turi ir negatyvią pusę. Lydekos jautrios sužalojimams, todėl nuo kabliuko atkabinta lydekaitė toli gražu ne kiekviena išgyvena.
„Kol kas vidaus vandenyse lydekų trūksta. Prieš porą metų, siekdami išsiaiškinti išteklių mažėjimo priežastis, Lenkijos mokslininkai į atvirus vandens telkinius išleido lydekas su specialiais radijo signalų siųstuvais. Paaiškėjo, kad jau per pirmąjį žvejybos sezoną trys ketvirtadaliai žuvų tapo žvejų laimikiu. Mokslininkų manymu, daug lydekų neršto metu išgaudo brakonieriai. Vienintelė išeitis plėšriųjų žuvų ištekliams gausinti – dirbtinis veisimas. Jo dėka Lietuvos vandenyse nuo 2013 metų pastebimi didesni lydekų ištekliai“, – teigia Žuvininkystės tarnybos direktorė.
Įsteigtas žuvininkystės muziejus
Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyrio Ignalinos padalinyje įrengtas muziejus, kuriame eksponuojama žvejybos įranga, Trakų Vokėje surastas apvalus medinis vamzdis, kuriuo XIX amžiaus pabaigoje būdavo paduodamas žuvivaisai reikalingas vanduo, tinklai, valtys ir kitas inventorius, pristatomi Lietuvos žuvininkystei nusipelnę žmonės.
