Vieno Vilniaus skvero transformacija: iš skurdžios dykynės į margą pievą
Prieš trejus metus miesto tvarkymo specialistai kartu su ekologais pradėjo eksperimentą. Įprastą miesto skverą, kuriame atėjus vasaros karščiams veja išdegdavo ir likdavo plikos žemės plotai, nuspręsta atgaivinti ir paversti žydinčia ir gyvybės pilna pieva. Jau matyti ir šio eksperimento rezultatai.
Miesto dykynė
Prie judrių eismo zonų – Kalvarijų gatvės ir Konstitucijos prospekto – esantis J. Jablonskio skveras – tai nedidelis žalias plotas, įsiterpęs prie miesto dangoraižių. Aplinkinių biurų darbuotojai retai sustodavo šiame skvere atsipūsti. Vieta nebuvo patraukli joje pasilikti ilgiau. Dažnai pjaunama trumpa veja per vasaros karščius išdžiūdavo, juoda žemė tapdavo kieta, kaip betonas.
„Skvere vietoj žolės pradėjo augti samanos. Tai rodo, kad sąlygos buvo sunkios. Nebuvo sliekų, vabalų. Tokia biologinė dykynė. Grunto sudėtis ir struktūra – skurdi. Medžių būklė taip pat nebuvo geriausia – jie kęsdavo sausrą, nes suplūkta žemė neleisdavo pasisavinti šaknims lietaus vandens“, – prisimena, prieš trejus metus skverą apžiūrėjusi „Vilniaus parkų“ kraštovaizdžio architektė ir ekologė Vaiva Marozienė.
Pirmasis eksperimentas
Suteikus skverui Jono Jablonskio vardą nutarta jį atgaivinti ir kaip įmanoma atkurti biologinę įvairovę ir ekosistemą.
„J. Jablonskio skveras buvo pirmoji eksperimentinė aikštelė, kurioje bandėme, kaip greitai gali atsikurti nustekenta vieta. Kartu stengėmės keisti ir pačių miestiečių požiūrį į jų aplinką. Ilgą laiką vyravo požiūris, kad gražus miestas – tai žalia veja ir žydintys idealiai prižiūrėti augalai. Tačiau palaikyti tokį miesto vaizdą reikia daug resursų ir ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa problema. Vienarūšiai augalai negali patys išgyventi, juos puola kenkėjai, ligos. Tuomet reikia naikinti kenkėjus, gydyti ligas. Ne visi augalai išgyvena. Juos reikia keisti. Trumpos vejos išdega, o norint turėti vešlią žalumą, ją reikia laistyti“, – apie besikeičiantį požiūrį į miesto augmeniją kalbėjo ekologė, – Atkūrus natūralią pusiausvyrą, toje ekosistemoje vyrauja savireguliaciniai mechanizmai. Ant įvairiausių augalų atsiranda įvairesnių vabaliukų. Toje vietoje lankosi paukščiai. Nei vienas kenkėjas neišplinta nevaldomai. Pievos padeda sulaikyti drėgmę ir neleidžia perdžiūti žemei“. Ekologė taip pat pastebi, kad vešli augmenija sukuria palankesnę terpę ir sliekams, kurie gerina dirvožemį, jį išpurena ir jis nevirsta kieta suplūkta žeme.
Požiūris į miesto želdynus – keičiasi
J. Jablonskio skvere, kad būtų atkurta įvairi augmenija, teko šiek tiek įsikišti – pasėta mūsų kraštams tipiškų žolių ir pievos gėlių sėklų: kraujažolių, rausvažiedžių ežiuolių, vaistinių izopų, snapučių, kinmėčių, žėrinčiųjų rudbekijų, raudonųjų monardų. Skvere trejus metus pieva nebuvo šienauta, nukritę lapai – paliekami ant žemės. Tiesa, buvo ravimos piktžolės ir invaziniai augalai.
Kad miesto gyventojai priprastų ir svarbiausia, suprastų, kas daroma šiame skvere, buvo pridėtos informacinės lentelės apie tvarią pievą.
Nuo projekto pradžios skvero virsmą stebėjusi ekologė V. Marozienė po paskutinio monitoringo, atlikto šių metų vasaros pabaigoje, jau džiaugiasi rezultatais. Stebėsenos metu pievoje aptikta bent dešimt įvairių vabalų rūšių: drugelių, kamanių, bičių, cikadų, grambuolių, apie 20 skirtingų daugiamečių natūraliai augančių žolinių augalų.
V. Marozienė pabrėžė pastebėjo, kad dauguma pažangių miestų pradėjo eiti šiuo keliu. Stengiamasi kuo labiau atkurti biologinę įvairovę, mažiau kištis į natūralius procesus ir gamtai leisti tvarkytis pačiai.
Šiais metais natūralios pievos taip pat buvo paliktos Neries krantinėje, vietose, kuriose nevaikšto žmonės – šlaituose prie gatvių, eismo skiriamosiose juostose.
