Vienos šeimos likimas – septynios inkstų transplantacijos
Ši istorija – ne apie mūsų krašto žmones, tačiau liudijanti apie organų donorystės prasmę. Tikra šeimos iš Airijos istorija. Jei ne inkstų transplantacijos, atliktos vienos šeimos nariams, jų gyvenimas nebūtų laimingas.
Į septintą dešimtį metų įkopusi airė Silė būtų paprasta daugiavaikės šeimos mama, dabar – jau ir laiminga močiutė, jei ne jos daliai tekę didžiuliai išbandymai. Net tris dešimtmečius Silei teko nepaliaujant rūpintis gausios savo šeimos nariais, patyrusiais net septynias inkstų persodinimo operacijas, o prieš tai ilgus metus kentusiais varginančias dializės procedūras. Galima tik įsivaizduoti, ką išgyvendavo Silė, kaskart į operacinę išlydėdama savo vaikus, vyrą ir melsdamasi, kad transplantacija pavyktų.
Su savo vyru Silė susilaukė keturių vaikų – dukters ir trijų sūnų. Metams bėgant laimingos šeimos gyvenimą vis užtemdydavo žinia, kad ne tik Silės sutuoktinis, bet ir trys jų vaikai serga įgimta inkstų liga. Esant tokiai diagnozei, išeitys būna tik dvi – dializės procedūros arba inksto transplantacija.
Didžiausias išbandymas teko poros sūnui Bobui, per 42 gyvenimo metus patyrusiam net tris inkstų transplantacijas. Pirmoji transplantacija Bobui, tada dar vaikui, buvo atlikta 1984 metais. Tuomet, dar nežinodamas, kad ir pats susirgs inkstų nepakankamumu, vieną savo inkstą dovanojo tėtis – jis tapo gyvuoju donoru. Po trylikos metų Bobui prireikė antrosios transplantacijos – tąkart jam buvo persodintas mirusio donoro inkstas. Tačiau ir ši operacija nebuvo itin sėkminga – po jos vėl teko grįžti prie varginančių dializės procedūrų. 2014-aisiais Bobui buvo atlikta trečioji transplantacija – savo inkstą jam dovanojo brolis Mahonas.
Inkstų transplantacijos prireikė ir vyriausiajam šeimos sūnui Džekui – jam buvo persodintas mirusio donoro inkstas.
Be to, praėjus dvidešimčiai metų po to, kai vieną savo inkstą tėtis dovanojo sūnui Bobui, ir jam pačiam prireikė inksto transplantacijos – jis taip pat gyvena su mirusio donoro organu.
Inkstų persodinimo operaciją išgyveno ir vienintelė Silės dukra – jai persodintas mirusio donoro inkstas. Praėjus trejiems metams po transplantacijos, Silės dukra pagimdė sūnelį. Anūką glaudžianti mylinti močiutė neabejoja: „Tai būtų buvę neįmanoma, jei ne dosnumas ir gerumas gedinčios šeimos, kuri padovanojo inkstą“.
Lyg išbandymų dar būtų maža, tokios transplantacijos prireikė ir dar vienai artimai giminaitei – Silės vyro seseriai. Jai buvo persodintas mirusio donoro inkstas.
Taigi iš viso šie artimi giminaičiai, kuriuos sieja kraujo ryšys, per tris dešimtmečius patyrė net septynias inkstų transplantacijas.
Visas artimųjų operacijas stebėjusi ir dėl kiekvieno pergyvenusi Silė prisipažįsta, kad jai vis dar sunku patikėti tuo, ką jiems visiems teko patirti ir iškęsti per ilgus ligos metus: „2014 metų Kalėdos buvo pirmosios po daugelio metų, kai nė vienam šeimos nariui nebereikėjo lankyti dializės procedūrų ir visi pagaliau galėjo pradėti kurti šviesios ateities planus“.
Ji neabejoja: „Tik organų donorystės ir medicinos pažangos dėka visi mano šeimos nariai dabar su manimi“. Juo labiau, kad net penkis kartus iš septynių Silės artimųjų gyvenimą pratęsė dovanoti mirusių donorų – visai nepažįstamų žmonių – inkstai.
Įdomus ir dar vienas faktas: gydytojas transplantologas, prieš tris dešimtmečius atlikęs gyvosios donorystės operaciją ir Bobui persodinęs jo tėčio dovanotą inkstą, visai neseniai atliko Bobui dar vieną tokią operaciją – persodino jo brolio padovanotą inkstą. Ieškodamas žodžių, kuriais galėtų apibūdinti unikalią šios šeimos istoriją su laiminga pabaiga, chirurgas sako: „Tai būtų galima palyginti su laimėjimu pasaulio čempionate“.
Parenga pagal irishmirror.ie ir irishexaminer.com.
