Viešieji užrašai, vardynas valstybinėje kalboje
Gegužės 5 d. ministrės A. Armonaitės siūlymu Vyriausybė neteisėtai patvirtino konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo Nr. I-779 16 straipsnio, Civilinio kodekso 2.40 straipsnio pakeitimų projektus. Toliau bus siūloma Lietuvos piliečių asmenvardžius dokumentuose rašyti viso pasaulio lotyniškomis abėcėlėmis (150 raidžių) ir Kremliaus siūlymu kolonistų apgyventose vietose kurti teritorines autonomijas su lenkų, rusų regioninėmis kalbomis, iškraipytais vietovardžiais, gatvių pavadinimais. Parengtame nutarimo projekte nepritariama LR vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektui Nr. XIIIP-471, nors jis neprieštarauja Konstitucijai ir nekelia grėsmės LR saugumui, negriauna valstybinės kalbos sistemos ir rašybos, tarties, gramatikos, kalbos kultūros normų. Nesvarstomas ir panašus Talkos kalbai ir tautai parengtas projektas.
Skubiai, slaptai brukamas prieškonstitucinis įstatymo projektas Nr. XIIIP-535, pagal kurį būtų galima rašyti iki 150 svetimų raidžių dokumentuose greta 32 lietuviškų raidžių. Neatliktas ir nenumatomas atlikti tokio poveikio vertinimas, konsultacijos su visuomene ir net su tuo klausimu kompetentingomis valstybės ir visuomeninėmis institucijomis (VLKK, LKI ir t.t.). Vyriausybė be diskusijų tendencingus šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus priimtų po 4 mėnesių, o įstatymas įsigaliotų po to jau kitą dieną (rugsėjo 1 d.).
Klastojamas ir 2009-11-06 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Jis skelbė: valstybinė kalba – lietuvių kalba, todėl įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Projektą rengusi Teisingumo ministerija sąmoningai šį KT teiginį iškraipė: esą Lietuvos Respublikos patvirtintuose ir išduotuose dokumentuose „toks įrašas neturėtų teisinės galios ir negalėtų būti oficialiai naudojamas viešajame valstybės gyvenime“, todėl „nebūtų sprendžiamos aktualios asmenvardžių rašybos problemos“ ir t.t. Toliau vėl skelbiami nepagrįsti teiginiai ir nesąmonės, kurias KT paneigė dar 1999-10-21 d. nutarime (žr. p.2-5).
Dar 2011-05-12 ES Teisingumo Teismas byloje Wardyn/Vardyn prieš Lietuvą atmetė Lietuvos pilietės, vadinamojo Europos žmogaus teisių fondo dabartinės pirmininkės (vėliau konsultuotos dabartinės Teisingumo ministrės) skundą prieš Lietuvą dėl šios pavardės rašybos ir esą ES teisės laisvai judėti pažeidimo bei dėl tariamo LR ir ES teisės normų konflikto ir nurodė, kad pagal ES teisę vardų ir pavardžių įrašų civilinės būklės aktuose teisinis reguliavimas priklauso ES valstybių kompetencijai (žr. E. Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p. 174-176).
Primintina, kad ne LR Teisingumo ministerijos kompetencija yra keisti valstybinės lietuvių kalbos funkcijas ir sistemą, reglamentuotas Valstybinės kalbos įstatymo 2, 4, 15, 19 straipsniuose. Lygiai kaip ministerija neturi teisės ignoruoti LR Konstitucijos 14, 28, 29 straipsnio, kuriuos asmenvardžių rašybos aspektu ne kartą yra išaiškinęs LR Konstitucinis Teismas. Dėl šių priežasčių Teisingumo ministerija turi atsisakyti planų keisti asmenvardžių rašybą ir valstybinės kalbos funkcionavimą reglamentuojančius aktus. 2018-2022 m. valstybinės kalbos politikos gairių 27 punktas skelbia, kad vardyno norminimas grindžiamas onomastikos mokslo tyrimais. Prašytume pagal įstatymus padėti išlaikyti tradicinę lietuvių kalbos sistemą.
Pavardės nėra vien šeimos privataus gyvenimo dalis – jos yra ir kalbos, kultūros, valstybės istorijos dalis. Lietuvos gyventojų asmenvardžiai per 800 metų rašyti 6 skirtingomis kalbomis, 6 skirtingomis abėcėlėmis, labai kraipyti, bet nuo to daugelio lietuvių tapatybė iš esmės nepasikeitė. Archajiškos lietuvių kalbos pavardės išlaikė tik bendrą šeimos ir giminės pavardės šaknį ar net kamieną, bet moterų pavardės skiriasi nuo vyriškų pavardžių: pavyzdžiui, vyras yra Daukša, žmona – Daukšienė, o duktė – Daukšaitė.
Bet kurios kalbos asmenvardžiai lietuvių kalboje, kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose, bent kiek adaptuojami. Pagal lietuvių kalbos priešpaskutinio skiemens kirčiavimo taisyklę Obamà, Irinà, Jelenà, Lenà, Marinà, Natašà, Tatjanà, Žanà ir kiti asmenvardžiai lietuvių kalbos vienaskaitos vardininke, įnagininke kirčiuojami ne „autentiškai“, o lietuviškai, t. y. žodžio gale, nors tų asmenvardžių turėtojai su Lietuva gali būti niekaip nesusiję. Pagal lietuvių kalbos taisykles rašome ir tariame ne Pūcin, Lukašėnka, o Putinas, Lukašenka ir t. t. – tai daugeliui yra suprantama. Prie lietuvių kalbos sistemos derinamos Lietuvos piliečių pavardės, nors tik 30 procentų jų yra vien lietuviškos (kilusios iš lietuviškų ar baltiškų bendrinių ir tikrinių žodžių) ir 70 procentų – iš dalies nelietuviškos (kilusios iš svetimos kilmės vardų, suslavintų lietuviškų asmenvardžių ar skolintos) (LKE 400–402). Tokios pat kilmės pavardes turi ir lietuviai, ir vietiniai lenkai.
Vadinamoji originali pavardžių rašyba tiksliai paraidžiui nėra vartojama nė vienoje šalyje, nes skiriasi kalbų abėcėlės ir rašyba. Lenkiškus asmenvardžius Katarzyna, Malgorzata, Tomaszevski lietuviai skaitytų Ka-tar-zy-na, Mal-gor-za-ta, To-mas-zev-ski, nors lenkai taria Ka-ta-žy-na, Mal-go-ža-ta, To-ma-ševs-ki. Tai įrodo, kodėl nelietuviškus asmenvardžius Lietuvoje ir toliau tikslinga rašyti pagal tarimą, o ne pagal jų rašybą užsienio kalba.
Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) paskelbė instrukciją „Žingsnis po žingsnio“ – pakeisk vardą ir pavardę, jei „tavo vardas arba pavardė sulietuvinti ir tu nori turėti įrašą originalia rašyba“ (www.efhr.eu/asmenvardziu-rasyba). Tokius skundus fondas parašys nemokamai, remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos beveik 8800 aktų, kur įregistruotos užsieniečių pavardės ar lietuviškos pavardės Barz-da, Ker-za (plg. liet. kerzukas (nedidelio ūgio žmogus; neužauga). Tas pavardes minėtas fondas skaito lenkiškai: Baž-da, Ke-ža.
Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1994, 1996, 2006) rašybos ir transkripcijos skyriuje, kurį parašė šio straipsnio autorius (su Aleksu Girdeniu), išnašoje paminėta, kad rašant užsieniečių asmenvardžius šalia lietuvių abėcėlės raidžių gali būti vartojamos dar 3 raidės (o retkarčiais dar 3) iš kitų kalbų abėcėlių. Ši nuostata apima tik užsienio piliečių pavardžių rašymą mokslinėje literatūroje, o ne dokumentuose.
Lotyniško pagrindo raidžių diakritiniai ženklai asmenvardžiuose dažniausiai nerašomi Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Jungtinės Amerikos Valstijose ir kitur. Pavyzdžiui, Rūta Meilutytė užsienyje rašoma Ruta Meilutyte, dažnai nuo vyrų pavardžių neskiria jų žmonų ir dukterų pavardės. Net minėtas fondas žino, jog lietuvaitės, išvažiavusios studijuoti ar dirbti į užsienį, prašo pakeisti savo lietuviškus asmenvardžius dėl „sunkumų, susijusių su rašyba kitose šalyse. Pvz. asmuo vardu „Ana“, siekiant išvengti tolesnių sunkumų (pvz. administracinių), nori pakeisti jį į „Anna“, nes šioje šalyje net jos originalus vardas „Ana“ yra rašomas su dviguba „nn“.
Į lietuvių kalbą perkėlus visų kalbų lotyniško pagrindo abėcėlėmis parašytus asmenvardžius atsirastų ne 3 naujos raidės, o apie 150 (niekas jų tiksliai nesuskaičiavo, nemoka tarti ir net nežino, kiek Lietuvai kainuotų minėtų raidžių rašymas visose srityse).
Jei būtų įteisinta visuotinė užsienietiška asmenvardžių rašyba, pagal 2009 03 24 UNESCO Nykstančių pasaulio kalbų atlasą Lietuvoje būtų pažeisti 3 (iš 9) kalbos gyvybingumo kriterijų: 1) kalbos perdavimas iš kartos į kartą, 2) Vyriausybės ir institucijų požiūris bei kalbos politika, 3) bendruomenės narių santykis su savo kalba.
Šio projekto tikslas yra ne užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo teisinę apsaugą, bet ją naikinti. Bendra šeimos pavardė iš dalies užtikrinta 1991 01 31 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ trečiuoju punktu, leidžiančiu asmenvardžius rašyti pagal pirminius dokumentus. Per 1000 Lietuvos piliečių, ištekėjusių už užsieniečių, pasirašė Reikalavimą ginti valstybinę kalbą ir teritorijos vientisumą, atsisakydamos svetimų raidžių savo pavardėse.
Projektas pažeidžia lietuvių kalbos rašybos pagrindinį principą – skirtingus garsus (fonemas) žymėti skirtingais rašmenimis, prie 32 lietuviškų raidžių prideda dar apie 150 naujų raidžių, kurių visų niekas nemoka ištarti, rašyti ir kurių visų nėra nė vienoje abėcėlėje. Įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulei („Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“), 3-čiam straipsniui („Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“), 7-tam straipsniui („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“), 10-tam straipsniui („Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“, 14-tam straipsniui („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau LR KT) nagrinėjo tiktai Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybos atitiktį Konstitucijos 14 straipsniui. 1999-10-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“. 2014 m. sprendime LR KT visų šių nuostatų nepaneigė ir neatsisakė, pastebėdamas: „…gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ 2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų-lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“.
LR KT taip pat nesiūlė, kad partijos gali priversti profesionalių kalbininkų instituciją vykdyti bet kurios partijos valią arba sudaryti naują kalbininkų instituciją, kuri tiksliai, operatyviai vykdytų partijų nurodymus. LR KT sprendime nurodyta, kad „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“. Tokie aiškūs siūlymai yra jau suformuluoti Prano Kniūkštos knygos Tarp gramatikos ir politikos skyrelyje „Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ (2013: 145–170). Apie tai savo veikaluose rašė ir Z. Zinkevičius (Lietuvių asmenvardžiai, 2008; Vilnijos lenkakalbių pavardės, 2012), Vitalija Maciejauskienė, Vincas Urbutis, Vitas Labutis, Arnoldas Piročkinas, Alvydas Butkus ir kiti. Ir nė vienas iš jų nesiūlė pavardžių rašyti svetimomis raidėmis.
LR KT sprendime, matyt, sąmoningai kalbama ne apie profesionalių kalbininkų vieną instituciją, bet institucijas. Be VLKK yra dar Lietuvių kalbos institutas, turintis Vardyno skyrių (nuo 2014 12 05 d. Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centrą), kuris pagal nuostatus formuoja vardyno tyrimų ir vartojimo strategiją ir taktiką Lietuvos Respublikoje. 2008 m. Institute vyko profesionalių kalbininkų seminaras, po diskusijų pasiūlęs Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti valstybinės kalbos raidynu. 2014 m. Institute vykęs antrasis vardyno seminaras šias nuostatas dar kartą patvirtino. 2015 m. šias nuostatas pagrindė ir patvirtino Instituto mokslinė taryba.
Minėto įstatymo projekte nesilaikoma ir naujausio LR KT sprendimo: be jokių konsultacijų su profesionalių kalbininkų institucijomis Vyriausybė parengia ir patvirtina Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, parengia ir įgyvendina registrų ir valstybės informacinių sistemų pertvarką. Tai daroma skubiai ir savavališkai „iki šio įstatymo įsigaliojimo“, nors tam prieštaraus tebeveikiantis 1991-01-31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ (Valstybės žinios 1991, Nr.5–132), nebeteksiantis galios tik įsigaliojus šiam įstatymui.
Minėtu projektu būtų pažeidžiami LR Konstitucijos 2, 3, 10, 14, 17, 25, 42 straipsniai, prarandamas tradicinis Lietuvos kultūros paveldas. Asmenvardžiai dokumentuose yra teisės ir kalbos dalykas, o kalboje – kalbos ir teisės dalykas. Reikalaujame pagal įstatymus atsižvelgti į seniai išvardintas kalbininkų, teisininkų išvadas ir nepažeisti LR Konstitucijos.
