Vilniaus koncertų ir sporto rūmų istorija: kaip jie virto griuvena?
Merdėjančius Vilniaus koncertų ir sporto rūmus valstybė ketina prikelti naujam gyvenimui. Šiuo metu vyksta konkursas dėl jų rekonstrukcijos. Tikimasi, kad po kelių metų čia atsiras modernus konferencijų centras. Tačiau kodėl sostinės centre esantys rūmai tiek metų stovėjo apleisti ir virto griuvena?
Portalas 15min pristato trumpą šios vietos istoriją, kurioje savo vaidmenį turi ir žydų kapinės, ir Sąjūdis, ir paveldosaugininkai, ir Ūkio bankas.
Įdomu, kad sporto rūmai visų pirma buvo statyti kaip tarptautinio lygio ledo ritulio aikštė – būtent jos plotas padiktavo tiek salės, tiek ir viso pastato gabaritus.
Rūmai pasižymėjo unikalia vantine konstrukcija. Inžineriniu ir funkciniu požiūriu ne mažiau svarbus buvo universalus salės pobūdis – pastatas iš sporto varžybų salės lengvai galėjo tapti susirinkimų ar koncertų sale. Tam pasitarnavo transformuojama aikštė ir 46 tonas sverianti scena, sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos.
Išsilaisvinimo iš SSRS laikotarpiu rūmai vaidino didelį vaidmenį. 1988 m. juose įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1991 m. sausio 14-16 d. visuomenė čia atsisveikino su laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto.
Rūmai nepriklausomybės metais
Nepriklausomybės metais iš pradžių rūmai gyvavo gana sėkmingai. Juose vyko įvairių sporto šakų pasaulio ir Europos čempionatai, taip pat pastatas buvo naudojamas kaip laikina prekybos salė. Buvo rengiami ir koncertai – rūmų sienas drebino ne tik Lietuvos grupės, tokios kaip „Antis“, bet ir pasaulinės legendos – „Deep Purple“ ar Bonnie Tyler.
Vis dėlto rūmai veikė nepelningai, buvo įvelti ir į keletą skandalų – įtarta, kad tuometinis jų direktorius kelių koncertų organizavimo firmų savininkams juos nuomojo palankesnėmis sąlygomis. Didelis smūgis rūmams buvo ir 2004 m. atidaryta Vilniaus „Siemens“ arena – daug renginių iš karto persikėlė ten.
Tais pačiais 2004 m. rūmus bei aplinkinę teritoriją per savo valdomas bendroves įsigijo Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG). Jie išpirko naują 6,5 mln. litų bendrovės „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai“ akcijų emisiją bei ėmė valdyti kontrolinį akcijų paketą. Vilniaus koncertų ir sporto rūmų akcininkai nutarė padidinti įstatinį kapitalą nuo 4,63 mln. iki 11,13 mln. litų.
Prasidėjo diskusijos – ką daryti su sporto rūmais. Naujieji savininkai demonstravo polinkį juos griauti ir statyti naują gyvenamųjų namų kvartalą, į kurį planuota investuoti apie 200 mln. eurų.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė išreiškė lūkestį, kad investuotojai rekonstruos dabartinį „Žalgirio“ stadioną, o Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, išlaikant visuomeninę paskirtį, taps moderniu kongresų centru. Mainais į tai savivaldybė žadėjo leisti verslininkams plėtoti komercinę veiklą greta centro ir stadiono.
ŪBIG planai buvo išties grandioziniai. 2005 m. vasarą Vilniaus savivaldybėje buvo surengtas pristatymas, pagal kurį stadionas ir sporto rūmai turėjo būti pertvarkyti į daugiafunkcinės paskirties statinių kompleksą. Toks kompleksas turėjo sujungti universalų 21-29 tūkst. vietų stadioną, parodų rūmus, naujus modernius apie 2 tūkst. vietų kongresų rūmus, biurus, 5 ir 3 žvaigždučių viešbučius, parduotuves, restoranus, pramogų bei vaikų ir jaunimo dienos užimtumo centrus. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai įvykdžius šį planą būtų buvę nugriauti.
Tačiau ambicingiems planams ir toliau liekant tik popieriuje, 2006 m. savivaldybė sukūrė naują planą – išpirkti rūmų pastatą. Savivaldybė ir ŪBIG susitarė dėl bendrų veiksmų plėtojant teritoriją tarp Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių. Tai turėjo būti pirmas atvejis, kai tokios apimties objektas būtų išpirktas iš privataus savininko tam, kad būtų panaudotas kultūrinei-rekreacinei paskirčiai.
„Miesto Taryba yra nusprendusi, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra tas objektas, kuris turi tarnauti visuomenės reikmėms. Galutinio susitarimo siekėme ilgai, tačiau tikiu, kad radome abiem besiderėjusiom pusėm ir, svarbiausia, miesto gyventojams naudingą sprendimą“, – sakė sostinės meras Artūras Zuokas. Galutinę kainą žadėta nustatyti derybų būdu.
Vis labiau nuvertėjanti kultūros vertybė
Tačiau bet kokiems rūmų griovimo planams 2006 m. rugpjūtį buvo padėtas taškas: Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos buvo įtraukti į kultūros vertybių registrą. Šis pastatas pripažintas kultūros vertybe tiek dėl originalios stogo vantinės konstrukcijos, tiek dėl to, kad čia 1988 m. įvyko Sąjūdžio suvažiavimas.
Tai reiškė, kad rūmų nebuvo galima griauti nei dėl to, kad čia būtų statomi viešbučiai, nei dėl to, kad būtų statomi gyvenamieji namai. ŪBIG apskundė tokį tarybos sprendimą teismui, tačiau nieko nepasiekė: teismas pripažino sprendimą teisėtu.
2007 m. Vilniuje po savivaldybių rinkimų pasikeitė valdžia, o naujoji valdžia, skirtingai negu ankstesnė, rūmų išpirkimo idėja nesižavėjo. Sutartis dėl išpirkimo buvo įkišta giliai į stalčių, nutarus, kad miestui rūmus turėti vis dėlto nėra poreikio ir tam nebus leidžiami pinigai. Tuomet jau buvęs miesto meras A.Zuokas tokį sprendimą kritikavo, tačiau nieko nepešė.
Neoficialiai kalbėta, kad idėjos išpirkti rūmus atsisakyta būtent dėl aukštų kultūros vertybėms taikomų apsaugos reikalavimų. Į kultūros vertybių sąrašą įtrauktas statinys savo dabartinio vaizdo nei iš išorės, nei viduje prarasti negali.
Rūmuose renginiai vyko vis rečiau. 2009 m. Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ugniagesiai po patikrinimo uždraudė eksploatuoti kaip neatitinkančius priešgaisrinės saugos reikalavimų.
Tarp rastų trūkumų – neveikiančios priešgaisrinės saugos sistemos, gaisrinės automatikos įrenginiai, netvarkingas gaisrinis vandentiekis. Nutarta, kad juose nesaugu organizuoti renginius, ypač masinius. Tiesa, renginiai rūmuose tuo metu jau buvo tapę retenybe – tik retkarčiais čia dar vykdavo filmų ar reklamų filmavimai, repeticijos ar renginiai.
