Vilniuje atidengta atminimo lenta, skirta Pasaulio tautų teisuoliams Antonovičiams atminti

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai sostinės gyventojus ir svečius pakvietė į iškilmingą renginį, kuris buvo skirtas paskutiniems Tuskulėnų dvaro valdytojams, Pasaulio tautų teisuoliams Antonovičiams atminti ir pagerbti. Tuskulėnų dvare nacių okupacijos metais buvo gelbėjami žydai. Žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams Antonovičiams Tuskulėnų dvaro kieme ir buvo atidengta atminimo lenta.

Atminimo lentos atidengimo iškilmėse dalyvavo ir žodį tarė Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narė Paulė Kuzmickienė, Vilniaus miesto vicemerė Simona Bieliūnė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. 

Apie Antonovičių šeimą prisiminimais dalijosi Lucynos Antonovič-Bauer draugė Dagmara Bassus. 

Kiekvienas pasirinkimas – žmogaus gyvenimo istorija 

Lietuvoje žydų gelbėjimo faktai ilgai buvo nutylimi ir tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žydus išgelbėję Lietuvos gyventojai tai nustojo slėpti. Daug žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiuo metu jų sąraše yra 924 žmonės iš Lietuvos, tarp kurių ir Antonovičių šeima – Jadvyga ir Vincentas bei jų dukra Lucyna, slėpę ir gelbėję žydus. Lucyna Antonovič apie savo tėvus rašė: „Mano tėvai buvo iš tų žmonių, kurie visada vadovavosi posakiu: „homo res sacra homini“ – „žmogus žmogui yra šventas dalykas“. Visos nesąmonės dėl rasės, tautybės, fanatizmo, plaukų ir akių spalvos jiems neturėjo jokios reikšmės.“ Jadvyga ir Vincentas Antonovičiai 1997 m., o jų dukra Lucyna Antonovič-Bauer 1998 m. už žydų gelbėjimą apdovanoti Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir Garbės raštu, 2001 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jie išgelbėjo Bronislavą Malberg-Piasecką ir keletą žydų šeimų, viena iš jų buvo Kurganai. 

Antrasis pasaulinis karas buvo vienas tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Jo žiaurumas ypač palietė šimtmečius šalyje gyvenusius žydus – iki karo pabaigos pavyko išgyventi tik apie 5 procentams buvusios žydų bendruomenės. Jie išsigelbėjo savo didžiulio ryžto ir drąsos dėka. Ar kas numanė, kad šalimais jų gyveno žmonės, kurie sutelkę taip pat neįtikėtiną drąsą puoselėjo žmogiškąsias vertybes? Tuo metu, kai pasaulyje dominavo priešiškumas ir abejingumas, jie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, padėjo ir gelbėjo žydus. Motyvų gelbėti buvo įvairių, lėmė politinės, religinės, pasaulietinės, humanistinės pažiūros, stipriai išgyvenamas neteisybės jausmas matant, kaip naciai elgiasi su žmonėmis, tiesiog užuojauta. 1953 m. Izraelyje specialiu Kneseto nutarimu buvo įkurtas „Yad Vashem“ Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas, kuris iki dabar žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardus. 

Renginį vainikavo pasaulinį pripažinimą pelniusio pianisto virtuozo Kasparo Uinsko koncertas, kuriame skambėjo Frederiko Šopeno kūriniai.