Vilniuje nuskambėjęs karžygės Pliaterytės muzikinis epas sujaudino žiūrovus

Penktadienį Vilniaus „Twinsbet“ arenoje užgimė didinga Emilijos Pliaterytės legenda. Į ansamblio „Lietuva“ muzikinę dramą „Emilija“ rinkosi žinomi svečiai, muzikinių spektaklių ir kviestinių atlikėjų gerbėjai, kuriuos įkvėpė batališkos mūšio scenos, didinga kino filmus primenanti muzika, netikėtuose amplua atsidūrę žinomi veidai ir įspūdingi vizualiniai sprendimai.

„Begalinio grožio ir jėgos vakaras, privertęs nubraukti ne vieną ašarą. Gavom daugiau nei tikėjomės, iškelta labai aukšta kartelė. Privalu pamatyti, paklausyti, pajausti. Nuostabi istorinės atminties pamoka. Seniai matėme tokį puikų, estetišką, kokybišką pasirodymą, o patriotinė drama šiais laikais – kaip aktualu!“, – po premjeros viešoje erdvėje dalinosi žiūrovai.

„Tas nuostabus jausmas, kai suaugę vaikai po renginio sako: „ačiū, mama, kad žiūrėjom“, – soc. tinkluose rašė žiūrovė, dr. Edita Gavelienė.

„Mūsų dievai nėra jūsų“ – girdėjosi, kaip Emilijos žodžius iš libreto niūniavo besiskirstantys žiūrovai. Jie liko nustebę įtaigiu Monikos Liu debiutu muzikinio teatro scenoje, įkūnijant karžygę Pliaterytę, jos būdą, kovingumą ir kartu jautrumą.

Monika Liu: „Noriu, kad apie Emiliją sužinotų kuo daugiau“

„Šiuo metu labai daug įspūdžių, reikia laiko atsigauti. Tema nėra lengva, įkūnijau pačias įvairiausias scenas – nuo dramatiškų santykių su motina, tėvo atstūmimo, sudėtingų pasirinkimų tarp meilės žmogui, šaliai, iki netekčių ir paties herojaus mirties išgyvenimo, ką iš esmės darau pirmą kartą. Stengiausi maksimaliai kiek galiu, nors iki tikrosios Pliaterytės dar toli (šypsosi). Labai norisi, kad žmonės išgirstų pagrindinę miuziklo žinutę, norisi pakviesti žmones įsikvėpti bei pasidomėti, paanalizuoti mūsų herojus šiandieniniame kontekste, pagalvoti apie tokį žmogų kaip Emilija Pliaterytė“, – pasakoja Monika Liu ir kviečia susitikti kitose šalies arenose lapkritį.

„Vyksta milžiniškos permainos priimant ir vertinant ATR bendrą paveldą. Kad tuo įsitikint, verta pamatyti „Emiliją“. Bravo!“, – premjerą teigiamai įvertino ir istorikė Dr. Barbara Stankiewicz, atvykusi kartu su dr. (HP) Alfredu Bumblausku.

O kas ta šalis, kurioj savivalė, vien bylos ir kyšiai? Muzikiniame spektaklyje toliau modernia forma atgijo kiti istoriniai herojai. Prie Emilijos prisijungė du bendraminčiai, kartu pasiryžę sukilti – pusbrolis Cezaris ir adjutantė Marija Prušinskaitė. Juos įkūniję Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė atliko jaudinančią meilės ariją. Išvaizdų, savimi pasitikintį rusų generolą Michailą Kablukovą, siekusį grafaitės Emilijos širdies, atliko operos solistas Tadas Girininkas. Su Emilija sudėtingą motinos ir dukros santykį, kartu stiprų ryšį atskleidė motinos Anos fon Mol rolę atlikusi Ilona Pliavgo. Jų duetas sugraudino ne vieną.

Išraiškingu, piktavaliu kazokų vadu Verzulinu patapo kitas operos solistas Žygimantas Galinis. Maištingą grafą, kitą Emilijos pusbrolį Mykolą įkūnijo Donatas Kaikaris. Apie sukilimą ir kitus to meto įvykius poeto rolėje apdainavo Andrius Kaniava. Žiūrovai trumpam išvydo ir sugrįžusį Emilijos tėvą Pranciškų Ksaverą Broel-Pliaterį, kurio vaidmenį atliko Zenius Sakalauskas. Vokalo partijomis nustebino Dusetų bažnyčios kunigą įkūnijęs Vaidas Bartušas. Valstiečius, kareivius, dvaro šokėjus ir caro karininkus atliko valstybinio ansamblio „Lietuva“ choras, šokėjų trupė, orkestras ir kviestiniai muzikantai: kamerinis styginių instrumentų ansamblis (vadovė Ingrida Raupaitė) ir varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Sonum Brass Ensemble” (vadovas Sergijus Kirsenka).

Moteris karžygio dvasia

Iš to paties kūno ir kraujo kaip mes. Muzikinę dramą „Emilija“ režisavęs Kęstutis Jakštas sako, kad visų pirma norėjosi priminti, kuo karžygė Pliaterytė svarbi Lietuvai. Nepaisant visų sukrėtimų ir spaudimo, o gal kaip tik dėl to, ji turėjo daug drąsos ir ryžto. Emilija pabrėždavo, kad ji gimė lenkaite, bet jos tautybė – lietuvė.

„Mes turim turėti savo didvyrius, didžiuotis jais, sekti jų pavyzdžiu. Jeigu nėra į ką lygiuotis, mes pasiklystame. Kuo daugiau kalbėsime apie herojus, nesvarbu kiek jų bebūtų, kuo garsiau priminsime, kiek jie Lietuvai nuveikė didelių darbų, tuo būsim stipresni kaip tauta. Ši programos idėja gimė dar prieš dvejus metus, su kūrėjais analizavome istorinius šaltinius, gilinomės į Emilijos paveikslą, charakterio bruožus, čia svarbūs santykiai ir su artimaisiais, sukilimo motyvai. Norėčiau išskirti ir tai, kad spektaklyje skamba mūsų tautos liaudies instrumentai, kurie susijungia su variniais, styginiais, elektronika. Visas pasaulis giriasi savo nacionaliniu paveldu, stengiasi integruoti į įvairias atlikimo formas. Esu dėkingas ansamblio „Lietuva“ vadovei Editai Klaunauskaitei už pasitikėjimą ir didžiulį darbą kartu. Dėkingas ir prie režisavimo bei kūrybinio proceso labai daug prisidėjusioms režisierei Giedrei Kriaučionytei, choreografei Aušrai Krasauskaitei“, – sako K. Jakštas, režisavęs ir kitą istorinį ansamblio „Lietuva“ projektą – koliažinę operą „Mažvydas“ pagal Just. Marcinkevičių.

Didinga karžygės istorija atgimė šiuolaikiniais scenos meno sprendimais. Kaip buvo aptariama apžvalgose, ambicinga „Emilijos“ muzikinė drama sujungė keturių kompozitorių pajėgas – skirtingus charakterius muzikaliai perteikė Jievaras Jasinskis, Jonas Jurkūnas, Rytas Svilainis ir Gintautas Venislovas. Gyvam orkestrui dirigavo ansamblio „Lietuva“ vyr. dirigentas Egidijus Kaveckas.

Scenarijų ir libretą pagal istorinius faktus bei meninius ieškojimus parašė Sandra Bernotaitė. Vizualios scenografijos dailininkas, istorinių rekvizitų kaip prieštankiniai ežiai ar sukilimo ginklai autorius – Gintaras Makarevičius. Išskirtinius spektaklio kostiumus stilizavo dizainerė Olga Filatova Kontrimienė.

Istorijos pasakojimą choreografiniais paveikslais kūrė ansamblio „Lietuva“ vyr. choreografė Aušra Krasauskaitė, taip pat prie K. Jakšto režisavimo prisidėjo „Lietuvoje“ dirbanti režisierė, asistentė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė. Emociškai paveikių, trimačio vaizdo įspūdį sukeliančių vizualizacijų kūrėjai – Lukas Miceika ir Vaclovas Nevčesauskas. Spektaklį užpildančių šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, garso režisierius – Tomas Ždanavičius.

Grafaitė Emilija Pliaterytė yra pirmoji moteris-kapitonė, vadovavusi sukilėlių būriui 1831-ųjų metų Lenkijos ir Lietuvos sukilime prieš rusijos imperiją. Jos idealai buvo prancūzė Žana d’ Ark, Adomo Mickevičiaus sukurta „Gražina”, o po to pati karžygė Pliaterytė tapo legenda – du šimtmečius įkvėpusi kitus ryžtui ir kūrybai, šiandien ji įkvepia ir mus.

Po didžiosios premjeros sostinėje spektakliai toliau bus rodomi lapkričio 8 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, lapkričio 15 d. Panevėžio „Kalnapilio“ arenoje, lapkričio 22 d. Šiaulių arenoje ir lapkričio 26 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje.