Virginija Vingrienė: mylimiausias augalas yra tas, kurį esu pati pasodinusi
Nuo 2012-ųjų kasmet gegužės 18 dieną minima Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Šventę iniciavo Europos augalų tyrimų asociacija (European Plant Science Organization, EPSO). Diena minima visose pasaulio šalyse. Ji skirta pagerbti žemėje augančioms augalų rūšims, kurių mokslininkai suskaičiuoja daugiau nei 250 tūkstančių. Apie augalus ir jų reikšmę gyvenimui kalbamės su Seimo nare Virginija Vingriene.
Ką Jums reiškia augalai?
Pagal išsilavinimą esu agronomė, tai jau profesijos pasirinkimas kalba pats už save. Iš kitos pusės, profesiją renkamės pagal savo interesų ir pomėgių lauką, iš savo pašaukimo.
O jeigu dar rimčiau – augalai yra mano silpnybė. Mano pomėgių sąraše yra ir orchidėjų auginimas, ir dekoratyvinė sodininkystė, ir kraštovaizdžio dizainas, ir gamtos fotografija. Mano ankstesnis butas buvo virtęs botanikos sodu, visas paskendęs augaluose. Jų turėjau per 70, o vasarą dar ir 10 kvadratinių metrų balkonas tapdavo balkoninių augalų oranžerija. Kaime visas kiemas taip pat mano pačios suformuotų gėlynų ir krūmynų kūrinys. Tikrai moku vertinti augalų groži ir kūrybinį puoselėjimą.
Deja, aktyvi politinė veikla, pareikalavusi labai daug laiko ir energijos, atitraukė mane nuo šio pomėgio, nes šiam aktyviam ir kūrybingam atsidavimo reikalaujančiam laisvalaikio užsėmimui laiko labai trūksta. Tačiau žavėjimasis augalais, išliko jų fotografijos pomėgyje. Tai irgi kūrybingumo reikalaujantis užsiėmimas, išgaunat pačius įdomiausius, išskirtinus ir netikėčiausius vaizdus, pagaunat nepakartojamas akimirkas.
Ar sutinkate, kad augalai taip pat, kaip ir mes, kaip gyvūnai, jaučia skausmą, jaučia mūsų emocijas ir turi sielą?
Visiškai teisingai. Augalai vešliai auga, kai juos myli, rūpiniesi, prižiūri, kai su jais kalbiesi. Ir vos tik pritrūkus dėmesio, jie pradeda sirgti, nykti. Augalai, kaip tik labiausiai priklausomi nuo žmogaus dėmesio. Nes gyvūnas, pritrūkus dėmesio, gali dar pats rasti užsiėmimą, gal bus ne tuks laimingas, bet bent jau jo pats paprašys, apie save primindamas, o augalas, deja. Tą aiškiai patyriau vos tik įsitraukusi į politines veiklas, kai mano augalai vienas po kito pradėjo skursti, tapo neatsparūs ligoms, kenkėjams ir mirti. Jiems neužtenka tik būti laiku palaistytiems ar patręštiems ar nuo jų nuplaunant dulkes. Jiems reikia dėmesio, meilės, bendravimo, rūpesčio. O jeigu jau negali skirti pakankamai daug pasiaukojančio laiko, geriau jau apriboti jų kiekį ar rinktis mažiau rūpesčio reikalingus, ką ir padariau.
Vienus augalus mes labiau pastebime, kitus – mažiau, koks pačios mėgstamiausias augalas?
Daug turiu mėgstamų augalų rūšių. Kiekvienas jų savotiškai gražus, patrauklus, įdomus. Išskirtinis dėmesys priklauso nuo konkrečios situacijos, nuo nuotaikos, nuo laikotarpio, vietos, domėjimosi, užsidegimo ir daugybės kitų priežasčių. Buvo kai išskirtinai mėgau gerberas, išskirtinai gražias šaltamėges orchidėjas Masdevalijas, lauko krūmelius Dovydo budlėjas, gražuoles vėgėles. Bet turbūt pats mylimiausias augalas yra tas, kurį esu pati pasodinusi, išauginusi, labiausiai puoselėjusi, kuriam skirta daugiausia meilės ir išskirtinio rūpesčio.
Kiekvienai moteriai labai svarbu gėlės. Taigi kokią vietą Jūsų gyvenime užima gėlės?
Manau, kad ne vien moterims jos svarbios. Pati bendraudama gėlininkų draugijose sutinku nemažai užsidegusių floristų vyrų. Jų meilė ir rūpestis gėlėmis yra nė kiek ne mažesnis, o gal net ir dar didesnis, pasiaukojantis, kūrybiškesnis, nei nemažos dalies moterų. Čia jau turbūt nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis jaučia, supranta, vertina grožį ir kaip jam svarbus kūrybinis šio grožio puoselėjimas.
Na, o mano gyvenime jos, kaip pomėgis, pastaruosius mano aktyvios politinės veiklos metus užima ženkliai mažesnę vietą, nei prieš dešimt metų, bet pačios yra svarbios. Pernai persikėliau ir į mažesnio ploto būstą, kur esu ženkliai ribota ir vieta savo gėlynams. Ir iš 70-ies augalų mano palangė talpina vos dešimt, bet svarbiausių ir daug labiau puoselėjamų gėlių. Jos dovanoja grožį, jaukumą, įkvepia, nuramina, Tai yra labai svarbu. Kelias gėles auginu ir darbe ant palangės.
Žinau, kad turite turtingą orchidėjų kolekcija, pristatykite ją plačiau. Nuo ko ji prasidėjo, kaip ją pildote, kokias orchidėjas auginate?
Toji turtinga kolekcija šiandien išlikusi tik fotografijose. Nesakau, deja, nes tai jau praeitas etapas ir labai gražus prisiminimas bei reikšminga įdomi patirtis. Kaip jau minėjau, tai ne vien žavėjimosi, kūrybiškumo ir savęs išbandymo grožio puoselėjime, bet ir laiko, energijos ir dėmesio imlus užsiėmimas. Šiandien iš 40-ies teliko vos kelios išskirtinės. O prasidėjo šis pomėgis nuo pirmos padovanotos populiariausios mažiausiai reiklios orchidėjos Phalaenopsio. Po jos sekė jau įdomesnė dovana – gražuolė Oncidium. Tada atsirado poreikis domėtis jų priežiūros ypatumais. Taip atradau orchidėjininkų diskusijų grupes, susibendravome, susipažinau ne tik su pasiaukojančiais entuziastais, bet ir orchidėjų įvairove, jų auginimo, priežiūros ypatumais, atsirado poreikis įveikti vis sudėtingesnį iššūkį – paržydinti vis kaprizingesnę orchidėjos rūšį. Išmokau ir atgaivinti mirštantį augalą ir sulaukti jo ypatingo atsidėkojimo neįprasta gausybe žiedų. Taigi pradėjome dalintis, keistis augalais, organizuotai atsiųsti vis naujesnius įdomesnius augalus, išmokti įvairiausių priežiūros gudrybių, pačios pražydintus pristatyti parodose, pasidalinant savo išpuoselėtu grožiu su kitais. Tikrai labai nuostabus jausmas. Tačiau nežinau, ar grįšiu prie šio savo pomėgio, nes, kiekvienas pomėgis ir darbas turi teikti malonumą, kai tai tampa reiklumo, darbo reikalaujančia pareiga, jau nebeteikia malonumo pačiai. Išmokau nemažai dalykų, bet esu naujų iššūkių žmogus. Tačiau vieną kitą nuostabią išskirtinę užsiauginsiu.
Gal galite pasidalinti paslaptimi, ko reikia, kad orchidėjos džiugintų savo žiedais?
Mylėti, rūpintis, subalansuotai patręšti, išmaudyti, užtikrinti konkrečiai rūšiai jos poreikius, jo buveinę atitinkančias sąlygas, puoselėti, išpildyti kaprizus. Kiekvienas augalas net ir tos pačios rūšies turi savus poreikius. Čia jau reikia vertinti pagal situaciją ir kiekvienas atsidavęs augintojas tiesiog iš patirties įvertina, kada ir ko jo augalui reikia. Čia jau laiko, patirties, išgyvenimo klausimas. Esu vieną Miltoniopsį ištraukusi iš mirties nagų. Labai ilgai ieškojau šios rūšies žiedais našlaitės žiedą primenančios. Ir netikėtai radau vienam prekybos centre nužydėjusią, nudžiūvusiomis šaknimis. Nusprendžiau dar ir praktiškai išbandyti profesionalų patarimus, kaip augalą atgaivinti, atauginant šaknis. Prasidėjo kiminų terapija ir pamažu šaknys ataugo. Po to, išbandžiau, kaip užtikrinti šiai rūšiai reikalingas auginimo sąlygas. Dieną ant radiatoriaus, naktį šaltai. Tai tęsėsi kasdien keletą mėnesių ir šis darbas pateisino lūkesčiu. Augalas apdovanojo mane net keturiais vešliais žiedynais. Ir pražydo kaip tik tuo laiku, kai papuošė organizuotą parodą. Tai nuostabu, bet po to jau šio augalo, padarius kažkokią priežiūros klaidą, išgelbėti jau nepavyko.
Kiekviena moteris tikriausiai širdyje saugome dovanotos gyvos gėlės ar puokštės prisiminimą. Tad gal leisite dirstelėti pro rakto skylutę į Jūsų gyvenimą. kada ir kokia proga buvote pamaloninta tokia dovana?
Jei atvirai dabar labiausiai mėgstu žavėtis gyvomis žydinčiomis augančiomis gėlėmis. Bet gauti gėlių, neslėpsiu, malonu. Paskutinį kartą gavau sūnaus Motinos dienos proga baltą su žalsvu atspalviu rožę. Ji jau gražiai sudžiūvo, bet dar visai gražiai puošia mano kambarį. Kovo aštuntosios proga taip pat gavau gražių rožių. Na, o pati įspūdingiausia ir mane labiausiai nustebinusi ir sužavėjusi žalsvų rožių puokštė buvo įteikta 2016 m. rinkimų naktį, vos tik sužinojus, kad tapau Seimo nare. Ją gavau nuo savo gero bičiulio ir bendražygio, daug prisidėjusios prie mano kompanijos. Tai buvo mano naujų iššūkių, naujo įdomaus atsakingo darbo, tapusios mano gyvenimo būdu pradžios savotiškas simbolis, o kartu ir to paties komandos nario komandinio darbo rezultato atspindys, nes jis džiaugėsi labiau už mane. Ir man ši netikėta, atrodo, 9 rožių puokštė buvo labai ypatinga.
Beje, gal turite gėlę bičiulę ar medį – gerą draugą, su kuriuo galima pasidalinti ir džiaugsmu, ir liūdesiu.
Man labai gera nuvykus į savo tėviškę apžiūrėti mano pasodintus augalus. Ypač mane žavi įkvepia prieš 16 metų pasodintas beržas – vienišas didelėje pievelėje. Man jis ypatingas, išskirtinis, mielas, įkvepiantis. Jis man įkūnija Pauliaus Širvio žodžius „su plieno dalgiu ant peties“. Po šia metafora slepiasi daug išminties. Na, kartu yra ir gyvas įrodymas optimistinės paskatos: „Geriausias metas pasodinti medį buvo prieš 20 metų, o kitas tinkamiausias – dabar“.
Virginija, esate Dzūkijos, kur per smėlynus braidžioja pušys, dukra, taigi miškas Jūsų gyvenime tikriausiai užima labai svarbią vietą. Ko ieškote Dzūkijos miškuose sugrįžusi į tėviškę, kuo džiaugiatės ir ko nerandate?
Taip, miškas yra mano stichija. Juk mano gimtasis aštuonių sodybų kaimelis skendi pušynuose. Šimtametės pušys auga ir kieme. Turime 13 antrą šimtmetį įpusėjusių gamtos meno išpuoselėtų gražuolių. Į mišką išeidavau nuo pat vaikystė ne vien baravykauti, ką itin labai mėgstu. Išeidavau pasivaikščioti, pasigrožėti, pasiklausyti paukščių balsų, medžių ošimo, miško upelių ramaus tekėjimo. Miškas mane įkvepia, nuramina, išeinu ten, kai reikia susikaupti ir rasti atsakymą į iškilusį klausimą, rasti problemos sprendimo raktą, nurimti. Nebijau pasivaikščioti mišku net tamsoje. Labiausiai man patinka miške būti vienai. Tai mano pabuvimo su savimi erdvė, ne vien priimant svarbų sprendimą, bet tiesiog pabūti tyloje, atgauti energiją, įsiklausyti į savo mintis.
Kalbino Karolina Baltmiškė
