Virginija Vingrienė: tai kapoti jiems galvas ar nekapoti?

Daugiau negu prieš metus parašiau ir delfi paskelbiau savo mintis apie valdininkų skaičiaus mažinimą. Laikas bėga, bet straipsnis nepraranda aktualumo, nes problema kaip buvo, taip ir tebėra aktuali. 

Mažinti valdininkų skaičių sutaupant milijardus biudžeto lėšų – skamba labai patraukliai, atrodo gražu ir paprasta. Tačiau ne paslaptis, kad absoliučiai visų galvų kapojimais grįstų pertvarkų rezultatas vienodas – dvigubai išsipučiantis biurokratinis aparatas.

Nepaisant to, toliau sėkmingai lipama ant to paties grėblio ir toliau siūlomos pasenusios, esą visas problemas išspręsiančių mažinimų idėjos, atmetant drąsius ir ryžtingus sprendimus veiksmingos vidinės pertvarkos link. Tai, kad būtina reformuoti valstybės tarnautojų korpusą – abejonių nėra. 52 000 žmonių sektorius per didelis, persunktas formalumais, dažnai dubliuojantis funkcijas su itin privilegijuota „išrinktųjų“, dažniausiai aukštesniųjų, aukščiausiųjų vadovų, turtų valdytojų ir jų artimos aplinkos biurokratų klase. Toks egzistuoti jau nebegali ir šaukte šaukiasi pertvarkos.

Tačiau esu tikra, kad, norint sumažinti tarnautojų, pirma reikia įvertinti, kodėl tai darome. Manau, ne dėl „taupymo“: pirma vertėtų suskaičiuoti, kiek kainuotų į gatves paleistų būriai šimtų bedarbių su aukštuoju išsilavinimu. Nebent jie… irgi išvyktų Airijos link. Galiausiai, kas teisingai nuspręs veiksmingų „karpymų“ kryptį? Juk visa tai sprendusios „saulėlydžių kontoros“ pačios virsdavo biurokratiniais dariniais savo egzistencijai ir reikalingumui pateisinti prikurdamos aibę bereikalingų formalių reikalavimų, smaugiančių ne tik kolegų tarnautojų darbą, bet ir tuos, kuriems jie tarnauja. Pirmiausiai Lietuvoje turime atsisakyti policinio valstybės valdymo principo, pereidami į patarėjų-konsultantų veiklos lygį tiek reglamentavimo, tiek ir kontrolės srityse. Taip padėsime atsikvėpti verslui ir visuomenei. Juk išėmus bereikalingus trukdžius, net ir nesant pagalbos ar vos su minimaliu prilaikymu už rankos, atsivers keliai aiškiam augimo proveržiui. Žinant, kad ne visiems tarnautojams galima patikėti spendimų, pozicijos formavimo galią, derėtų juos suskirstyti į administratorių ir tarnautojų lygius, sprendimų priėmimo galias suteikiant tik valstybės tarnautojams. Formalumų, techninio, organizacinio pobūdžio darbas būtų administratorių užduotis, kad tarnautojai siektų įgyvendinti idėjas ir orientuotųsi rezultatų link.

Kitas svarbus veiksmas – ne tik vadovų, užimančių pačias aukščiausias pozicijas, bet ir ekspertų nuolatinė rotacija. Tai – ne tik saugiklis galios įsitvirtinimui, bet ir tarnautojo auginimo, tobulėjimo, jo akiračio plėtros garantas. Nuolatinis mokymasis, įtraukiant ir privalomas pusmečio stažuotes užsienio šalyse – kad ir pagal estų pavyzdį, kompetencijų auginimas turi būti ne formalumu, o neatsiejamu valstybės tarnybos atributu. Šitaip reformuojant nebūtų skausminga mažinti ir etatus. Visoje tarnautojų sistemoje reikėtų taikyti principą: darbuotojui išėjus, jo vietą galėtų užimti perkeliamas iš perteklinės, funkcijas dubliuojančios pozicijos. Tai ir savotiškas rotacijos kelias. Tarnybinė kaita sudaro apie 5 proc., tad ir mažėjimas vyktų atitinkamai palaipsniui. Būtina sudaryti sąlygas ir jaunų žmonių pritraukimui, jų kvotoms tarnyboje ir deramai motyvacijai, ypač stiprinant vadovų pozicijas nauju plačiu požiūriu. Atsisveikinti būtina su aukštose pozicijose dešimtmečiais įsitvirtinusiais, savo patogia egzistencija užtikrintais, nelanksčiais ir nenorinčiais nieko keisti biurokratais. O rezultatais, kūrybiškumu ir kompetencija grįsta ekspertų motyvacija, jų atlyginimams lenkiant viduriniosios grandies vadovų algas, sumažintų karjeros siekį tik postų kryptimi. Taip atsivers keliai į vadovų pozicijas lyderystės, galimybės priimti ryžtingus sprendimus, didesnės atsakomybės galimybe motyvuotiems plataus požiūrio žmonėms.

Darbuotojui, kuris yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, turi būti sudaromos sąlygos persikvalifikuoti arba gauti paramą įkurti verslo įmonę. Tai grindžiu 1993 m. Kanados premjero Žano Kretjeno reformos praktika, kai buvo išvengta intrigų ir socialinio sprogimo, žmonėms suteikus galimybę persikvalifikuoti ir šansą susikurti darbo vietą pačiam. Šiai reformai išleisti 4,7 mlrd. Kanados dolerių atsipirko per pusantrų metų, nes šeštadaliu sumažėjęs darbuotojų skaičius, leido sutaupyti lėšų jų atlyginimų ir privilegijų sąskaita. O ir atleisti žmonės neliko alkani. Tai – išmintingiausio ir veiksmingiausio kelio pavyzdys, pasotinant vilką aviai išlikus sveikai. Privilegijų karpymu grįsta reforma, pirmiausiai atsisakant prabangos tiek įstaigų ir institucijų vadovų ar aukštesnio valdančiojo personalo automobilių parkuose, tiek jų darbo kabinetų, virtusių gana ištaigingais apartamentais, tiek kvalifikacijos kėlimo kursų su pirtelėmis ir „džekuziais“ aplinkoje, lėšų atsilaisvintų dar daugiau, pakaktų ir darbuotojams tinkamai motyvuoti.

Žinoma, šis reformos būdas – lėtesnis ir sudėtingesnis, daug pastangų ir ryžto reikalaujantis įtikinėjimo menas, tačiau tai padėtų mažinti biurokratinį aparatą pagal valstybės poreikius, atsižvelgiant į žmonių kompetencijos lygį. Nuo to ir reikia pradėti, krypstant rezultato link, o ne mėgautis niekur nevedančiu procesu ar pliusiuku formaliai atliktų darbų kalendoriuje.

_________

Seimo narė Virginija Vingrienė

Užs. Nr. VV-6