Visuomenei siekiama atverti E. Jonušo dirbtuvę
Praėjusį šeštadienį, balandžio 18-ąją, minint vienos ryškiausių Neringos asmenybių – Eduardo Jonušo mirties metines, menininko bičiuliai ir jį pažinoję neringiškiai ėmėsi iniciatyvos įamžinti dailininko atminimą.
Ketinama suburti iniciatyvinę grupę, kurios tikslas – rasti tinkamiausią būdą Eduardo Jonušo dirbtuvės išsaugojimui ir jos pritaikymui visuomenės poreikiams.
Pirmoji diskusija apie tai kilo, menininko šeimai surengus atvirų durų popietę E.Jonušo dirbtuvėje. Tarp E.Jonušo paveikslų gimė pirmosios idėjos ir vizijos, kurias surašę ant popieriaus lapų susirinkusieji paliko improvizuotame idėjų „banke“.
„Mano vyro dirbtuvė, kurioje jis ne tik kūrė, bet ir gyveno, visada traukė žmones, nors mes nedarėme tam jokios reklamos. Užsukdavo ne tik dailininkai, rašytojai, muzikantai, mokslininkai, politikai, medikai, bet ir paprasti žmonės, turistai, atvykę iš įvairiausių šalių ir miestų. Atsimenu, kažkas iš žurnalistų šį namą pavadino muziejumi be statuso“, – kalbėjo E.Jonušo našlė Vitalija Jonušienė, išreiškusi įsitikinimą, jog šeimai priklausanti dirbtuvė turi būti gyva. Menininko žmona ir jo bendramintė būtų dėkinga, jei visuomenė įsitrauktų į diskusiją ir pareikštų nuomonę, kokiems tikslams galėtų tarnauti E.Jonušo dirbtuvė.
Idėją atverti Neringos garbės piliečio E. Jonušo dirbtuvę visuomenei, palaiko ir Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
„Eduardas Jonušas – asmenybė, apjungusi senųjų Kuršių nerijos gyventojų kultūrinį ir dvasinį palikimą ir šiandieninę Neringą. Dirbtuvė, tai šio kūrėjo palikimas mums, vieta kur galime pajausti E. Jonušo pasaulėžiūrą, baimes, susijusias su Neringos ateities vizijomis. Turime užtikrinti, kad visa tai taptų prieinama kiekvienam, besidominčiam Neringos istorija“, – tvirtino Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
Nuomonę apie tai, kokiems tikslams galėtų tarnauti E. Jonušo dirbtuvė, kviečiama reikšti rašant šiuo adresu – e.jonusodirbtuve@neringa.lt.
Tarp didžiausių E. Jonušo nuopelnų Kuršių nerijai ir visai Prūsų (arba Mažajai) Lietuvai minėtini šie: sovietmečiu jis ne tik inventorizavo visas Neringos kapines, bet surinkęs istorinę medžiagą padarė kapinių projektą(apie 1971m.) ir atkūrė senąsias Nidos kapines jose pastatydamas sunaikintus krikštus -senųjų nerijos gyventojų kuršininkų – antkapinius paminklus.
E.Jonušas, remdamasis išlikusiais originalais, atkūrė vėtrunges bei parengė pirmąją knygą apie jas, kuri sovietinio Glavlito buvo uždrausta ir liko rankraštyje.
E.Jonušas taip pat atkūrė sunaikintą Georgo Davido Kuverto- pirmojo Nidos apylinkių želdintojo antkapinį paminklą.
Sovietmečiu artėjant Martyno Liudviko Rėzos 200-osioms gimimo metinėms, E.Jonušas su žmona Vitalija sovietmečiu išdrįso suorganizuoti pirmąjį M.L.Rėzos (gimusio Karvaičiuose, Kuršių nerijoje) paminėjimą jo gimtinėje, o E.Jonušas savo iniciatyva sukūrė 7 metrų aukščio Rėzos skulptūrą, Pervalkoje stovinčią iki šiol.
Sutelkęs bendraminčių būrį, kartu su inžinieriumi Henriku Mališausku E. Jonušas pagal senuosius brėžinius atkuria pirmąjį kurėną, senąją burvaltę, kurią į vandenį nuleidžia 1993m. E. Jonušo kurėnas „Kuršis“ Nidoje turistus plukdo iki šios dienos. Kurėnas buvo statomas E.Jonušo dirbtuvės kieme.
E.Jonušo dirbtuvėje liko sukrečiantys paveikslai, kuriuos menininkas tapė norėdamas atsikratyti skausmo, patirto tremtyje Sibire ir po to sekusių persekiojimų.
E.Jonušas visada buvo laikomas Neringos maištininku, pergyvenęs dėl Neringos išsaugojimo ir dėl abejotinų naujovių antplūdžio, nebijojęs pareikšti savo nuomonės, kuri neretai buvo priešinga viešai opinijai. Jo asmenybė ir kūryba žadino žmonėse drąsą nepasiduoti konjuktūrai, nemeluoti, nepataikauti, neišduoti savo įsitikinimų. Daugeliui jaunosios kartos žmonių jis buvo ir lieka pasipriešinimo sovietiniam (ir bet kokiam kitam) režimui pavyzdys ir Lietuvos nepriklausomybės šauklys.
