Visuotinis turto deklaravimas – ar reikia dar vieno galvos skausmo?

Gal esate vienas tų, kurie kasmet pusę dienos praleidžia eilėje laukdami, kol kartu su mokesčių konsultanto pagalba galės pateikti gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją? Gal deklaruojate pats, bet paskambinę pusvalandį klausotės saksofono melodijų, kol atsilaisvins mokesčių konsultantas ir paaiškins painias įstatymo nuostatas, su kuriomis susiduriate bandydami pateikti deklaraciją? Gal „užlūžus“ sistemai nerimaujate, ar nepateikus deklaracijos laiku neprisidarysite rūpesčių? O gal, kaip ir daugiau nei 150 tūkstančių Lietuvos gyventojų deklaracijos nepateikėte, nes nespėjote, pamiršote ar nežinojote, kad tai padaryti Jums privaloma?

Valdžia Jums ruošia staigmeną – Seime skinasi kelią siūlymas įteisinti visuotinį turto deklaravimą. Kiekvienais metais privalėtume deklaruoti neregistruotą nekilnojamąjį turtą, statybas, lėšas, turimas ne Lietuvos bankuose ir kitose kredito įstaigose, o taip pat pasiskolintas, paskolintas lėšas, vertybinius popierius, jeigu jų bendra suma viršija 1500 eurų, ir brangesnius nei 1500 eurų meno kūrinius, brangakmenius, juvelyrinius dirbinius.

Jei mokesčių administratoriui kils abejonių, teks pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius. O pamiršus pateikti deklaraciją arba neteisingai užpildžius jos duomenis, tektų atsakyti administracine ar baudžiamąja tvarka. Suklysti galima lengvai – ne kiekvienas žino prieš dešimtmetį namų sienas papuošusio paveikslo vertę.

Valdžia apie gyventojus informacijos reikalauja vis daugiau – nuo pernai gyventojai privalo deklaruoti per pastaruosius 13 metų gautas dovanas ar grynaisiais gautas paskolas. Bankai, registrai, notarai ir darbdaviai jau teikia mokesčių administratoriui informaciją apie gyventojų sąskaitų apyvartas ar likučius. Didelė dalis šalies gyventojų savo turimą turtą deklaravo dar 2003-iaisiais, vienkartinio gyventojų turto deklaravimo metu. Tad informacijos apie  gyventojų turtą valdžia jau dabar turi daugiau nei pakankamai.

Politikai, valstybės tarnautojai bei vadovaujančias pareigas užimantys asmenys tokį turtą deklaruoja kasmet. Tačiau, panašu, kad jais apsiriboti neketinama. Valdžiai nė motais, kad per 50 metų ikoną ar sidabrinių šaukštų komplektą užgyvenę senjorai pavasarį sunerimę stumdysis eilėse, bandydami pateikti deklaraciją. Juk turbūt nesitikima, kad jie tai sėkmingai darys internetu.    

Didžiausia ironija slypi tame, kad labai sunku pasitikėti valdžia, kuri pati savo turimo turto nesusiskaičiuoja jau daugiau nei 20 metų. Štai Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad valstybė pati tiksliai nežino, kiek turi ilgalaikio turto. Dalis jo (kelių, žemės, miškų) nėra įtraukta į finansines ataskaitas. O trečdalis valstybės laisvos žemės ploto vertės net nėra užregistruota apskaitoje.

Nors siūloma reikalauti žmonių deklaruoti turimus meno kūrinius, pačiai valstybei priklausančių muziejinių vertybių vertinimas dar nebaigtas. Valstybinių muziejų apskaitoje 2,8 mln. muziejinių vertybių užregistruota ne tikrąja, o simboline vieno euro verte. Nuo 2010 m. įvertinta tik 17 proc. neįvertintų muziejinių vertybių.

Nesusitvarkiusi savame darže, valdžia imasi auklėti mokesčių mokėtojus. Kova su neteisėtu praturtėjimu ir korupcija reikalauja lėšų, laiko, o svarbiausia – pastangų ir kompetencijos. Užuot to ėmusis, paprasčiau visus priversti deklaruoti turimą turtą, o, kilus įtarimų, gali tekti ilgai įrodinėti, kad „nesu dramblys“. Deja, efekto čia nesulauksime, o vargo ir problemų kils daug.