Vytautas Bruveris. Naujų karo metų pradžia – ant prarajos krašto

Beliko iš esmės du scenarijai – blogas ir dar blogesnis. Tai galima konstatuoti, žvelgiant į padėtį, kuri metų pabaigoje klostosi svarbiausiame Vakarams fronte – Ukrainoje.

Blogas scenarijus – tas, apie kurį jau kuris laikas atvirai ir viešai, kaip apie pagrindinį, kalba ir pati Ukrainos politinė bei karinė vadovybė. Jis toks: Ukrainos pajėgos kuo giliau ir tvirčiau įsikasa per visą frontą ir jį laiko, neleisdamos Rusijos pajėgoms judėti į priekį.

Taigi, vyksta pozicinis sekinamasis karas, kuriame abi šalys mala bei naikina viena kitą savo ginkluotės, gyvosios jėgos ir ekonominiais potencialais.

Nesunku matyti, kad tokia padėtis naudingesnė Rusijai, kurios ginkluotės, gyvosios jėgos ir ekonominis potencialas yra žymiai didesnis.

Žinoma, Ukraina viliasi, jog vis dėlto sugebės atsilaikyti – ir ne tik atsilaikyti, bet ir sukaupti naujas pajėgas bei ginkluotę naujam kontrpuolimui, kurio Rusija, iki to laiko išsekinta dar labiau, jau nebeatlaikytų.

Tam ir bus skirti visi ateinantys 2024-ieji metai, per kuriuos bus nubrėžtos pagrindinės trajektorijos, kuriomis karas suks į 2025-uosius.

Tačiau tam, kad jos būtų brėžiamos pagal ukrainietišką scenarijų, turi ne tik nesustoti, bet ir vis stiprėti keli procesai. Viena – karinės ir ekonominės paramos Ukrainai srautas turi ne tik nebuksuoti, bet ir būti vis platesnis bei siauresnis. Antra, turi keliagubai stiprėti Vakarų spaudimas Rusijos ekonomikai ir režimui sankcijomis bei izoliacija.

Trečia, turi būti iš esmės atnaujinta pačios Ukrainos mobilizacinė ir naujos gyvos jėgos parengimo sistema. Teisingiau, į frontą turi pradėti plaukti toks nenutrūkstamas karių srautas, kad jis bent pagaliau kompensuotų tuos nuostolius, kuriuos patyrė ir toliau patiria Ukrainos pajėgos.

Juk būtent žmonių trūkumas – ir ne tik eilinių karių, bet ir patyrusios karininkijos – jau kuris laikas yra bene aštresnė Ukrainos problema, nei ginkluotės ir amunicijos trūkumas.

Bėda, kad visi šie trys punktai – su daugybe nežinomųjų, o tie nežinomieji, savo ruožtu, vis didėja.

Svarbiausias iš tų nežinomųjų, be abejo, yra pagrindinė Ukrainos sąjungininkė ir rėmėja Amerika.

Pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šiomis dienomis asmeniškai mėgina vėl pakreipti Vašingtono svarstykles Ukrainos naudai – pirmiausia, pralaužti politinę aklavietę, kurioje atsidūrė JAV parlamentas, daliai radikaliųjų respublikonų priešinantis naujam Ukrainos paramos paketui.

Kokiais argumentais ir priemonėmis V. Zelenskis ir dabartinė JAV karinė bei politinė vadovybė gali palaužti tos dalies pasipriešinimą?

Pagrindinis besipriešinančiųjų, tarp kurių dominuoja į prezidento sostą atgal besiveržiančio Donaldo Trumpo rėmėjai, argumentas – nebegalima skirti jokios paramos Ukrainai dėl to, kad demokratų valdžia ir toliau atsisako skirti pakankamą finansavimą kiauros sienos su Meksika lopymui.

Panašu, kad demokratų prezidentas J. Bidenas išties negali tikėtis išeiti iš šios aklavietės be kokių nors nuolaidų šiuo klausimu.

Tačiau kas, jei sienos su Meksika apsauga – tik priedanga, kuria naudojasi ir visus klaidina bent dalis tos respublikonų dalies, nes jie iš esmės nepritaria Ukrainos palaikymui? Kas, jei pats D. Trumpas, kuris, akivaizdu, tam iš principo nepritaria, lieps tiems respublikonams griauti balsavimus dėl paramos Ukrainai net ir tuo atveju, jei J. Bideno administracija sutiks su visais sienos apsaugos reikalavimais?

Tai, kad sienos apsauga nėra lemiamas pasipriešinimo motyvas – labai tikėtina.

Tad belieka tikėtis, kad savo lobistinį darbą atliks JAV karinė pramonė. Tai, kad V. Zelenskis buvo susitikęs su jos bendrovių vadovais, rodo, jog Ukrainos valdžia greičiausiai suvokia, kad verslo spaudimas ir gali būti pats stipriausias svertas, įtikinėjant net labiausiai užsispyrusius kongresmenus.

Bet net jei dabartinė kliūtis būtų įveikta ir paramos Ukrainai paketas patvirtintas tokia apimtimi, kokia ir nori prezidento administracija, dabartinės problemos – itin blogas ženklas ateičiai.

Vien todėl, kad nuo šios temos nuplėšta jos simbolinė neliečiamybė, kuri atrodė nepajudinama bent iki JAV prezidento rinkimų išvakarių. Ji jau tapo visiška JAV vidaus politikos žaidimų įkaite ir įrankiu, stalo teniso kamuoliuku ant abiejų pagrindinių partijų žaidėjų užstalėje.

Tai ir yra blogiausia ir pavojingiausia. Tai – ženklas, kad net ir tuo atveju, jei JAV ir toliau tęs ekonominę ir karinę paramą Ukrainai, jos srautas greičiausiai nebus nei toks tvarus, nei toks platus, kaip iki šiol. Ir bet kada grės vėl sustoti.

Ką pastarasis dalykas reikštų Ukrainos pajėgoms, laikančioms frontą, sunku ir įsivaizduoti. Jau dabar dirbančios taupymo režimu, kartais primenančiu badą, jos tokiu atveju atsidurtų kone beviltiškoje padėtyje.

Bet kokiu atveju, apie tokį neapibrėžtumą signalizuoja ir dabartinė JAV politinė bei karinė vadovybė, kuri, panašu, įsitikinusi, jog Ukrainai mažiausiai bent visus ateinančius metus reikėtų tik stengtis taupymo režimu kariauti visiškai gynybinį karą, kuo daugiau resursų ir planavimo skiriant pajėgų atsigavimui po šių metų nuostolių.

Ar JAV paramos buksavimą, mažėjimą ar nutrūkimą galėtų kompensuoti Europa, kartu su pačios Ukrainos gamybiniais pajėgumais? Teoriškai taip – ir Ukrainos vadovybė kartu su Europos sąjungininkais jau dabar skuba didinti apsukas ta linkme. Tačiau artimiausioje perspektyvoje šie žingsniai – ir gerokai pavėluoti, ir reikalaus per daug laiko, kad būtų galima pilnai užkamšyti atsiveriančias skyles.

Be to, Europoje taip pat egzistuoja ta pati politinės valios problema, kaip ir JAV. Jos mastą parodys ir šios savaitės įvykiai – teisingiau, tai, ar Europos Sąjungos (ES) viršūnės oficialiai pritars formaliai derybų su Ukraina dėl narystės ES pradžiai.

Kol kas tvirčiau galima prognozuoti, kad tai vis dėlto neįvyks. Pagrindinė, ar bent viena iš pagrindinių priežasčių – ne tik ir ne tiek atviras Vengrijos, Austrijos ar Slovakijos pasipriešinimas, ginčai dėl Ukrainos, Balkanų šalių ar kitų galimų kandidačių eiliškumo, ES vidaus reformų ir jų santykio su bloko plėtra.

Visa tai – ir priedanga didžiųjų ES Vakarų šalių ar bent dalies jų politinio elito tradiciniam nenorui ir baimei „eskaluoti“ padėtį ir „provokuoti“ Rusiją. Ypač – tokiais ryžtingais ir išties istoriškai lemtingais žingsniais, kaip oficiali derybų dėl narystės ES pradžia su Ukraina.

Netgi galima pakartoti tą patį, kaip ir įstrigusios Amerikos paramos atveju. Net jei derybų pradžiai vis dėlto bus pritarta, nusileidus, pavyzdžiui, Vengrijos šantažui „atšildyti“ jai „įšaldytus“ ES paramos milijardus, šioji giluminė problema niekur nedings.

Tie tradiciniai nenoras ir baimė lemia ir tai, jog Vakarai iki šiol nesiėmė išties gilios ir plačios ekonominio bei finansinio Rusijos režimo ekonomikos dusinimo ir izoliacijos politikos. Viena vertus, iki šiol priimtos sankcijos – per silpnos, kita vertus, palikta aibė erdvės toms sankcijoms apeiti. Tiesiogine to žodžio prasme – pavyzdžiui, per Vidurio Azijos šalis, per kurias eksportas į Rusiją kone geometrine progresija augo ir iš tokių didžiausių Ukrainos rėmėjų, kaip, pavyzdžiui, Lietuva ir Lenkija.

Būtent politinės valios trūkumas bei baimės lemia, kad šių problemų nepanaikins nei naujasis 12-asis europinių sankcijų paketas, kuris šią savaitę lyg ir turėtų būti patvirtintas, nei jokie nauji daliniai žingsniai. Net ir šiandien patvirtintas naujas JAV sankcijų Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenims paketas.

Juk nėra svarbiausio dalyko – aiškios nuostatos ir tikslo kuo greičiau ir visomis priemonėmis siekti Rusijos ekonomikos ir socialinės sistemos griūties. Vėl lemia ta pati priežastis – „per didelės eskalacijos“ baimė.

Tad Rusijos ekonomika su Kinijos ir kitų autoritarinių bei teroristinių sąjungininkių pagalba kol kas išgali ir išgalės išlaikyti savo karinės pramonės apsukas ir jas didinti, tęsdama Ukrainos sekinimo bei naikinimo karą neapibrėžtą laiką.

Apskritai, kokia pati giliausia psichologinė priežastis, lemianti tas politinės valios bei politinių žaidimų paramos Ukrainai sąskaita problemas tiek šiapus, tiek anapus Atlanto?

Kritiškai svarbi visuomenių ir politinių elitų dalis taip iki šiol ir nesuvokė Ukrainos karo, kaip savojo – kaip tokio, kuris tiesiogiai susijęs su jų pačių likimu. Kitaip tariant, jie taip ir nepriėmė pagrindinio Ukrainos argumento – „jūsų ateitis priklauso nuo mūsų, jei mes krisime, po mūsų neišvengiamai būsite jūs“.

Šito argumento nepriėmė net ir dalis tų, kurie nuoširdžiai rėmė ir teberemia Ukrainą, tačiau tai daro tiesiog dėl bendražmogiškų motyvų bei neapykantos Rusijos diktatūros blogiui.

Daugelis taip pat sutiko ir tebesutinka su tuo, kad demokratijos turi vienyti pajėgas istorinei bei civilizacinei kovai su diktatūrų internacionalu, o Ukraina yra itin svarbi, šiuo metu pati svarbiausia šios kovos dalyvė. Tačiau net ir jaučiant šį istorinį solidarumą, Ukrainos likimas dažnai nėra suvokiamas kaip neatskiriamai savas.

Žiaurus ir tragiškas paradoksas – net ir šiuo metu tarsi vis labiau įsisiūbuojantis karinis pasirengimas atremti Rusijos antpuolį atėjus „dienai X“ nėra neabejotinas tokio solidarumo su Ukraina, kurio ši visuomet prašė, tebeprašo ir kartais net reikalauja tuo savo argumentu, ženklas.

Tai – tiesiog pasirengimas tam atvejui, jei po kelerių metų nuo Ukrainos kritimo Rusija išties sugalvotų žengti naują žingsnį šįkart jau NATO kryptimi, ją nuo to žingsnio bandant atgrasyti. Taigi, čia taip pat neatsispindi ta ukrainietiška aksiomatinė logika, teigianti, jog Ukrainai žlugus, Rusija tiesiog automatiškai, neišvengiamai puls NATO, nepaisant jokio pastarosios pasirengimo.

Dar vienas psichologinis aspektas, papildantis bendrą paveikslą – didelei daliai Vakarų ne tik Ukraina, bet net ir NATO bei ES priklausančios Vidurio ir Rytų Europos šalys vis dar yra skirtingi pilkos „laukinių Rytų“ zonos, plytinčios už Berlyno sienos, atspalviai. Pagrindinis orientyras, apibrėžiantis jų vietą – Rusijos pašonė bei paunksmė, o istorinis bei geopolitinis subjektiškumas – žemesnio lygmens bei statuso, nei tokių „titulinių“ valstybių, kaip didžiosios Vakarų šalys ir, be abejo, ta pati Rusija.

Kalbant apie trečiąjį egzistencinį iššūkį bei problemą, kurios šešėlis vis labiau slenka ant Ukrainos – žmonių trūkumą, spalvos čia ne mažiau tamsios.

Nežinia, gal šaliai ir pavyks taip atnaujinti ir pritaikyti mobilizacijos, parengimo frontui sistemą, jog ji galės kompensuoti jau patirtus bei dabar patiriamus nuostolius ir tuos, kuriuos šalis dar patirs. Tačiau fone – mažiausiai keli dideli nežinomieji.

Tai – vis aštrėjanti ir prastėjanti šalies vidaus atmosfera bei visuomenės psichologinė būklė, veikiama visa apimančios karo destrukcijos, kuri nėra vien tik materialinė bei fizinė. Taip pat – demografijos rodikliai, kurie ir iki pilno masto invazijos buvo, švelniai tariant, katastrofiški.

Visų šių faktorių – Vakarų paramos bei nepakankamos kovos su Rusijos režimu, pačios Ukrainos būklės – suma ir leidžia prognozuoti, kad šalia blogojo užsitęsusio pozicinio karo scenarijaus itin tikėtinas dar blogesnis – griūties scenarijus.

Užsitęsęs pozicinis karas, žinoma, Rusijai geriau, nei Ukrainai, tačiau Kremliaus diktatūrai vis viena reikia ne tik ir ne tiek nemažinti jo tempo ir masto, bet siekti vis dėlto kuo greičiau pralaužti ir palaužti Ukrainos gynybą.

Vien laukti kol ta gynyba pati ims byrėti, Amerikoje bus išrinktas D. Trumpas, o Vokietijoje – „Alternatyva Vokietijai“, stumtis į priekį po kelis šimtus metrų per dieną, vis viena yra savotiškas pripažinimas, kad „visagalis“ režimas yra priklausomas nuo išorinių faktorių. Be to, tai rizika, kad Ukraina vis dėlto gali ne tik laikytis, bet ir vėl stiprėti.

Be to, norint pasiekti pagrindinį ir vienintelį tikslą, kurį sau seniai iškėlė režimas – sunaikinti Ukrainą, kaip šalį ir valstybę – tiesiog laikymosi dabar užimtoje jos teritorijos dalyje toli gražu nepakanka.

Tad bent per artimiausius kelis mėnesius fronte greičiausiai matysime padvigubintas ar net patrigubintas Rusijos pastangas ne tik galutinai perimti iniciatyvą ir pasiekti kokių nors taktinių laimėjimų – pavyzdžiui, atsiimti abiejų pusių lavonais užverstus ir su žeme sulygintus kaimus aplink Bachmutą ar užimti Avdyjivką, įgyjant placdarmą tolimesniam puolimui.

Bus bandoma pralaužti bei sugriauti Ukrainos frontą net keliose vietose, taip sukeliant jo griūtį. O dabartiniai keli mėnesiai kaip tik ir yra geras galimybių langas tai pabandyti padaryti. Vien dėl to, kad Ukraina kol kas taip ir nespėjo patikimai įsikasti bei atsigauti po to, kai baigėsi nesėkmingo kontrpuolimo fazė ir atėjo naujasis etapas.

Pavyzdžiui, kai kurios prie Bachmuto verdančiame pragare besikaunančios ukrainiečių mechanizuotos pėstininkijos brigados, ginančios tas pozicijas, kurias su žiauriais nuostoliais per kontrpuolimą pavyko atkovoti iš priešo, nebuvo išvestos į rotaciją dar nuo mūšių pačiame Bachmute laikų.

Bet kokiu atveju, pavojus, kad artimiausioje ateityje visus staiga gali užgriūti štai tokia griūtis – realus.

Tad čia, savaime suprantama, iškyla klausimas – o ką mes į tai? JAV, Europa, Vakarai, NATO?

Kokiomis priemonėmis ir būdais tuomet būtų galima sustabdyti Rusijos pajėgas ir patį režimą, pajutusį, kad „galutinė pergalė“ – jau čia pat?

Iš esmės, vienintelis būdas – į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją įvedus NATO pajėgas ir suteikiant jai 5-ojo NATO straipsnio lygmens garantijas. Taigi, Rusijos režimą pastatant prieš faktą, kad dar vienas naujas jo žingsnis į priekį reikš tiesioginį susidūrimą su Aljansu ir pagrindinėmis jo valstybėmis.

Ar Vakaruose galima tikėtis tokio politinės valios proveržio? Savaime suprantama, kad tikėtiniausias atsakymas – ne.

Tad belieka tikėtis, jog vis dėlto tam Rusijai neužteks pajėgų, o Ukrainai jų užteks atlaikyti šį lemiamą kritinį momentą, net ir greičiausiai per jį praradus naujas savo teritorijos dalis.

Ir mes toliau galėsime gyventi su tuo karu visus naujus metus.