Vytautas Radžvilas: „Nepriklausomybę paskelbti lengva, bet nežmoniškai sunku sukurti tikrą valstybę“

Nors už lango įsisiūbavo vasara, o dalis tautiečių įsitraukė į Pasaulio futbolo čempionato aistras, grupė neabejingų savo valstybei piliečių atėjo į rajono viešąją biblioteką susitikti su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigėju, Vilniaus universiteto dėstytoju, filosofu Vytautu Radžvilu. Čia jis susirinkusiems pristatė savo naujausią publicistinę knygą „Kiek kartų gali atgimti tauta?“

Susitikimo pradžioje renginio moderatorius politologas Dovilas Petkus prieš pristatydamas prelegentą bei jo knygą pabrėžė, jog „nors šiemet Sąjūdis ir mini 30-tąsias įkūrimo metines, šis susitikimas nebus įprastinis prisiminimų vakaras“. Kalbėdamas apie naujausią profesoriaus rinktinę jis pastebėjo, jog į ją sudėti tekstai, mintys, straipsniai, analizuojantys reikšmingiausius 30-ties metų įvykius Lietuvoje. Pasak politologo, Vytautas Radžvilas – netipinis filosofas. „Jis mėgsta eiti į žmones, yra suaugęs su Lietuvos valstybės reikalais ir susijęs su tomis aktualijomis, kuriomis mes gyvename šiandien“. Pabrėžęs viešumo vaidmenį dabartiniame pokyčių etape, jaunasis politologas pristatė renginio svečią, profesorių Vytautą Radžvilą.

Filosofas prisipažino, jog jau senokai lankėsi Alytuje, „turbūt prieš gerą 30-metį“ ir padėkojo atvykusiems į susitikimą. Pristatydamas savo rinktinę jis pajuokavo, jog „ji išėjo tada, kada reikia. Nes ta knyga yra apmąstymas, trukęs nuo 1990-ųjų metų, analizuojant, kokios buvo mūsų Sąjūdžio klaidos ir, svarbiausia, ar iš jų būtų galima pasimokyti“.

Svečias prisiminė, jog Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje jam teko būti atsakingam už tris veiklos sritis. „Buvau laikomas vienu iš jų ideologų (bent Maskva taip manė), koordinavau Sąjūdžio rėmimo grupių steigimą Lietuvoje ir buvau tokio neformalaus intelektualų klubo prie „Atgimimo“ laikraščio simboliniu vadovu. Tas klubas ir rengė pagrindinius Sąjūdžio programinius dokumentus. Todėl viską mačiau iš vidaus“, – atviravo jis.

Anot profesoriaus, prasidėjus Sąjūdžiui pradžioje vyravo džiugi nuotaika, tačiau pirmieji nerimo signalai buvo juntami jau pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu. „Mes pakėlėme tautą, bet tie plojimai rodė, jog tas pakilimas yra labai paviršutiniškas. Penkiasdešimt metų mūsų tautinė ir valstybinė sąmonė buvo nuožmiai ir nuosekliai naikinama. Ir nors mes atėjome į Sąjūdį truputį geresnės būklės negu baltarusiai, kurie net gėdijosi savo kalbos, bet tai nereiškia, jog mes atėjome į Sąjūdį su tokia tautine ir valstybine sąmone, kokią, pavyzdžiui, išlaikė lenkai ar vengrai. Nes net ir būdami sovietų satelitais, jie vis dėlto, tam tikra prasme, buvo ir valstybės“.

Kitas nerimą keliantis dalykas, pasak Vytauto Radžvilo, buvo vietos konfliktai ir rietenos, kildavusios dėl teisės būti delegatais bei prasidėjusi nuožmi kova dėl valdžios. „Ir nors 1989 m. dar iš inercijos ritosi Atgimimo banga, mus jau buvo ištikusi milžiniška krizė, kurią išgelbėjo Baltijos kelias“, – prisiminė jis. „Tikroji problema, ką aš supratau, buvo ta, jog nepriklausomybę paskelbti lengva, bet nežmoniškai sunku sukurti tikrą valstybę. Ir ta patirtis man sakė, jog tam mes dar nepasiruošę: nei intelektualiai, nei moraliai“.

Profesorius paatviravo, jog tuo metu jam iškilo svarbi dilema: ar ir toliau reiks gyventi grumiantis prie lovio, pataikauti kažkam, kad įtrauktų į kokį nors sąrašą, ar dirbti tai, ką jis moka. Ruošti studentus ir rašyti knygas bei straipsnius, tikintis, jog kažkam to prireiks. „Nes dabartiniu metu mes esame prie milžiniško lūžio slenksčio, kai viskas priklausys tik nuo to, ar pajėgsime laiku susiorientuoti. Sąjūdžio dėka mes tapome politine tauta, o iki tol buvome tik etninė grupė, nes papročiai ir tradicijos dar nedaro žmonių tauta. Tauta – tai politinės organizacijos forma. Mąstyti apie valstybę ir apie save – yra du skirtingi dalykai. Ir kai kalbame, jog emigrantai finansiškai padeda Lietuvai – tai yra grynas nonsensas. Nes jie nepadeda mums. Jie padeda savo artimiesiems“.

Filosofas nuogąstavo, jog ištrūkę iš prievartinės kolektyvizacijos rėmų, patekome į kitos ideologijos traukos lauką – individualizmą. „Mes negebame sutelkti kolektyvinė valios. Per trisdešimt metų tapome labiausiai nuniokota ES šalimi, greičiausiai nykstančia Europos tauta, nes nesugebame fiziškai reprodukuotis. Vienintelis patikimas valstybės būklės rodiklis – yra demografinė dinamika, nes prabangūs dangoraižiai yra ne tik Vilniuje, bet ir Afrikoje. Todėl kai man kas nors sako, jog Lietuva yra puiki šalis, mano atsakymas būna toks: pavažiuok nuo Vilniaus centro kelis kilometrus į vietą, kuri vadinasi oro uostas ir pasižiūrėk į masiškai emigruojančius žmones, kurie ir yra tikrasis Lietuvos padėties veidrodis. Nes kai važiuodamas per Lietuvą regiu užkaltus namų langus, suprantu, jog matydamas tai, aš prarandu ir dalelę savęs“.

Susitikimo metu profesorius paneigė dažnai jam primetamą euroskeptiko etiketę, nes, kaip pats prisipažino, „iš principo“ jis visuomet buvo už Europos Sąjungą. Jam tik nepatinka Lietuvos keliaklupsčiavimas prie Briuselį ir kalbėdamas apie ES negailėjo pagiriamųjų žodžių Lenkijai ir Vengrijai, kurioms „savo tautų interesai yra brangesni už europinius“.

Kritikos strėlių neišvengė ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankai, kurie didindami įkainius su „mumis elgiasi kaip su aborigenais“, nors, anot jo, vien „Swedbank“ už praėjusius metus gavo 117 milijonų eurų grynojo pelno“. Jis pabrėžė, jog turėtume būti politiškai aktyvesni, nes vienintelis veiksnys galintis išgelbėti tautą ir valstybę yra jos piliečiai.

„Tad ir knyga buvo parašyta kaip tam tikri apmąstymai, kurių paskirtis duoti suvokimą, kokioje padėtyje mes esame atsidūrę ir ką toliau galėtume daryti. Nes norint ką nors pakeisti, nebeįmanoma mąstyti ar man gerai, ar blogai. Reikia mąstyti, o kas laukia tautos? Knygos pavadinimas ir išreiškia šią mintį, nes mes jau merdime ir intelektualiai, ir moraliai, o norėtųsi, jog ši knyga įkvėptų norą gyventi“.

Renginio pabaigoje susirinkusieji turėjo progą padiskutuoti įvairiais nūdienos klausimais. Neišvengta ir kitąmet vyksiančių prezidentinių rinkimų temos. Nors, anot profesoriaus, Lietuva iki šiol negalėjo turėti tikro prezidento, „nes tai buvo neįmanoma dėl 50 metų trukusio valstybės neturėjimo bei politinės sąmonės sunaikinimo“, šaliai reikalingas vadovas, turintis aiškią viziją, o to jis pasigendąs iš dabartinių kandidatų.

„Ponas Gitanas Nausėda – Skandinavijos bankų statytinis, o Aušra Maldeikikenė, nors ir gana aštriai kalba socialiniais klausimais, yra globalistė, neturinti jokios tautinės valstybinės sąmonės. Saulius Skvernelis atėjęs iš jėgos struktūrų, o represinės struktūros visuomet pasižymi tam tikru mentalitetu. Vygantas Ušackas – nepaprastai ištikimas Briuselio patikėtinis, panašus į dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę. Žygimantas Pavilionis – vienas nuosekliausių Lietuvos valstybingumo neigėjų, o Visvaldas Matijošaitis – verslininkas, neturintis aiškaus valstybinio mąstymo. Arvydas Juozaitis turi sąjūdinės dvasios, tautines valstybines apraiškas, bet ką jis toliau darys – sunku pasakyti, nes jis nei su Vilniaus forumu nei su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubu nesikonsultavo“.

Filosofas pastebėjo, jog Arvydo Juozaičio kandidatavimas būtų naudingas tautinių valstybinių idėjų aktualizavimo atžvilgiu, „tačiau net to nenorėdamas jis gali tapti naujos rūšies gelbėtoju, kurio kandidatūrą rems žmonės, nieko nenorintys daryti dėl Lietuvos“. Anot profesoriaus, problema ta, jog prezidentas negali veikti be jį remiančių jėgų. „Priešingu atveju, jis bus apstatytas tais žmonėmis, kuriais reikia, kaip savo laiku buvo apstatytas ir Valdas Adamkus“, – baigdamas susitikimą pareiškė Vytautas Radžvilas, ir pridūrė, kad „negalima kurti iliuzijų, jog Lietuvą gali išgelbėti vienas žmogus“.