„Žalia suknelė“ prie savo istorijos ištakų

Tragiškos istorijos gali būti be galo optimistiškos: nuo ašarų iki juoko, nuo baimės iki džiaugsmo, nuo nusivylimo iki vilties ir tikėjimo. Taip atsitiko ir Malgožatos Šumskos knygos „Žalia suknelė. Šeimos istorijos pėdsakais per Rusiją ir Kazachstaną“ pristatymo atveju.

Ne vienam iš Jančiūnų daugiafunkciame centre susirinkusių žmonių riedėjo ašaros, šiurpuliukai bėgo per kūną autorei pasakojant knygos atsiradimo istoriją ir jos šeimos likimą. Žmogaus gyvenimas, tikėjimas ir viltis yra ta šviesa, kuri leidžia išgyventi sunkiausias akimirkas ir optimistiškai žvelgti į ateitį. Susirinkusiems šis susitikimas buvo artimas ,nes knygoje pavaizduota šeima – tai jų artimi ar tolimi giminaičiai, kaimynai, pažįstami. „Žalia sunknelė“ – knyga, pelniusi didelį populiarumą Lenkijoje, buvo pristatyta ten, kur prasideda šį nepaprasta istorija, ten, kur Šumskius pažįsta, atsimena ir prisimena.

„Nuo mažų dienų žinojai, kad kada nors važiuosiu į Sibirą . Neplanavau išvykos, nesimokiau kalbos, neieškojai žemėlapių ir rėmėjų. Nesitariau su kelionės vadovu, nes puikiau žinojau, kur turiu važiuoti. Mano kelionę  1951 metai suplanavo Stalinas ir niekas negalėjo to pakeisti. Nusprendžiau vykti į kelionę, į kurią prieš 60 metų išsiruošė mano seneliai, mano tėvo tėvai – Janka ir Stašek“. Taip skamba knygos anotacija.

– Kartais žmonės klausia, kodėl manau, kad mano šeimos istorija yra ypatinga ir nusprendžiau ją aprašyti. Aš nemanau, kad ši istorija yra išskirtinė, nes tai išgyveno beveik kiekviena Vilniaus krašto arba Lenkijos šeima. Savo šeimos istoriją nusprendžiau aprašyti todėl, nes neleisiu, kad ji būtų pamiršta. To kviečiu ir kitus, – pradedama susitikimą pasakė knygos autorė Malgožata Šumska.

Knygoje pavaizduota autorės senelių istorija ir kelionė jų prisiminimų pėdsakais. Tai 1950 metais ištremtos Šumskių šeimos istorija: Janka po karo ištremta į Sibirą, Stašek atsidūrė Kazachstane, priverstinių darbų stovykloje.

– Šiandienos susitikimas yra svarbus. Vienos šeimos istorija – tai šios žemės istorija, mūsų istorija. Tai ne sentimentalus pasakojimas, o kažkas žymiau daugiau – tai vilties stiprinimas ir pasididžiavimas savo protėviais. Jokia plunksna neatvaizduos to, ką patyrė ir ką išgyveno žmonės. Žmonės, kurie sunkiausiais laikais išsaugojo savyje svarbiausias vertybes – dvasią, sąžiningumą, tikėjimą ir viltį. Galime sekti jų pavyzdžiu. Dėkoju Autorei už nuostabią mūsų kraštiečių, mūsų Mažosios Tėvynės istoriją. Linkiu kūrybiškos sėkmės ir grįžimų, – pasakė Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič susitikimo metu.