Zarasų miesto pietryčiuose, Magučių miške, aukščiausioje vietoje, rytiniame Zarasaičio ežero krante yra susiformavęs geologinis gamtos paminklas – griova ir raguva. 168 m. virš jūros lygio kalno šlaite išraižyta griova ir raguva susiformavo pasibaigus ledynmečiui holoceno metu, kai žemės paviršiumi tekėjo sraunūs laikini (sniego tirpsmo arba lietaus) vandens srautai. Pagal geologo, apžiūrėjusio šį gamtos paveldo objektą, vertinimą Zarasaičio ežero krante esančios griovos gylis yra apie 30 metrų, ilgis apie 200 m, Y formos reljefo pažemėjimas. Griova ir raguva formavosi kai nebuvo augalijos, kalną ir raguvą 1936 m. apsodinus medžiais, ji stabilizavosi.
Griova – pailgas reljefo pažemėjimas stačiais neapaugusiais augalija šlaitais ir siauru, V formos skersiniu profiliu. Griovų gylis būna nuo kelių iki 10–20 m, ilgis – nuo keliolikos metrų iki kelių kilometrų. Dažnai dėl papildomų gremžių susidarymo griovos išsišakoja. Tada susiformuoja griovų sistema.
Griovų dugną gilina giluminė erozija, šlaitus ardo šoninė erozija. Dugnu nešama nuplauta arba nuslinkusi medžiaga kaupiasi žiotyse (papėdėje), suklostydama išnašų kūgius. Griovos auga ir į viršų ir žemyn tol, kol jų žiotys nepasiekia upės, jūros arba kito vandens telkinio. Šio telkinio lygis vadinamas erozijos baze. Žemiau erozijos bazės griovos giluminė erozija nebevyksta.
Kai griova pasiekia šlaito viršūnę, ji nustoja augti. Laikui bėgant susiformuoja pusiausvyra, šlaitai sulėkštėja, pasiekia stabilumo kampą, apauga augalija, dugnas išsilygina ir paplatėja. Šis pailgas U formos skersinio profilio reljefo pažemėjimas vadinamas raguva.
Griovos ir raguvos susidaro upių slėnių, ežerų šlaituose, kalvose, jos būdingos kalnų ir aukštumų regionams. Jų šlaituose dažnai vystosi gravitaciniai procesai.
Atradus šį gamtos paveldo objektą jis buvo atvertas pašalinant menkaverčius krūmus. Ateityje planuojama pastatyti informacinę lentelę šios vietos lankytojams.