Žemai­ti­jos na­cio­na­li­niams par­kui – 25!

Prieš 25-erius me­tus, 1991-ai­siais, At­ku­ria­mo­jo Sei­mo nu­ta­ri­mu bu­vo įkur­tas Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas (ŽNP), ku­rio pa­skir­tis – iš­sau­go­ti, tvar­ky­ti ir nau­do­ti gam­ti­niu ir kul­tū­ri­niu po­žiū­riu ver­tin­giau­sią Že­mai­ti­jos te­ri­to­ri­ją. Ba­lan­džio 15 die­ną į bu­vu­sį Pla­te­lių dva­ro kluo­ną su­si­rin­kę esa­mi ir bu­vę ŽNP dar­buo­to­jai, va­do­vai, pla­te­liš­kiai, iš ar­ti ir iš to­li su­va­žia­vę sve­čiai da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais, džiau­gė­si nu­veik­tais dar­bais, kū­rė par­ko at­ei­ties vi­zi­jas. Ju­bi­lie­jaus da­ly­vius že­mai­tiš­kai pa­svei­ki­no fol­klo­ro an­sam­blis „Pla­te­le“, o po ofi­cia­lio­sios ren­gi­nio da­lies ŽNP gi­dai kvie­tė paiš­ky­lau­ti po Pla­te­lių dva­ro so­dy­bą ir įver­tin­ti Ama­tų cen­tro, ŽNP di­rek­ci­jos lan­ky­to­jų cen­tro, Už­ga­vė­nių eks­po­zi­ci­jas, nu­vyk­ti į Plokš­ti­nė­je esan­tį Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jų, pa­si­vaikš­čio­ti Šei­rės gam­tos ta­ku.

Prie ŽNP kū­ri­mo iš­ta­kų pir­mai­siais Lie­tu­vos at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės me­tais sto­jo vi­sas bū­rys žmo­nių. Iš­šū­kio va­do­vau­ti įkur­tam ŽNP ne­pa­bi­jo­jo Vid­man­tas Be­za­ras, po jo es­ta­fe­tę pe­rė­mė Gied­rius Nor­vai­šas, šiuo me­tu di­rek­to­riau­ja Ra­mū­nas Ly­dis.

Ko ge­ro, ga­li­ma drą­siai sa­ky­ti, kad ski­riant di­rek­to­rius ŽNP di­rek­ci­jai pa­si­se­kė, nes per ket­vir­tį am­žiaus par­ke jau nu­veik­ta iš­ties daug. Pir­miau­sia lik­vi­duo­ti te­ri­to­ri­jo­je bu­vę se­ni skau­du­liai (šiukš­ly­nai, sma­li­nės, pa­dan­gų res­tau­ra­vi­mo dirb­tu­vės, ap­leis­ti ko­lū­kių pa­sta­tai), po to im­ta­si kur­ti lan­ky­to­jams pa­trauk­les­nį par­ko įvaiz­dį, įgy­ven­di­nant to­kius stam­bius Eu­ro­pos Są­jun­gos, vals­ty­bės ir Plun­gės sa­vi­val­dy­bės rem­tus pro­jek­tus, kaip bu­vu­sio Pla­te­lių dva­ro pa­sta­tų at­nau­ji­ni­mas ir pri­tai­ky­mas ben­druo­me­nės reik­mėms, Šal­to­jo ka­ro eks­po­zi­ci­ja, dvi­ra­čių ta­kai ap­lin­kui Pla­te­lių eže­rą ir kt. Su­kur­ta in­fra­struk­tū­ra skir­ta ne tik vie­ti­niams, bet ir at­vyks­tan­tie­siems: sie­kia­ma, kad vis dau­giau žmo­nių pa­ma­ty­tų ir įver­tin­tų eže­rin­go ir miš­kin­go par­ko

gro­žį, iš­li­ku­sias kul­tū­ros ver­ty­bes ir se­ną­sias tra­di­ci­jas, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų šei­mi­nin­kų sve­tin­gu­mą.

Tar­si lai­ko ma­ši­na da­bar­ti­nis ir bu­vę ŽNP di­rek­to­riai kar­tu su vi­sais šven­tės da­ly­viais nu­si­kė­lė į pra­ei­tį, taip pat pa­ban­dė at­ver­ti ir at­ei­ties du­ris.

Pir­ma­sis par­ko di­rek­to­rius V. Be­za­ras, šiuo me­tu Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jo­je ei­nan­tis at­sa­kin­gas Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų ir kraš­to­vaiz­džio de­par­ta­men­to di­rek­to­riaus pa­rei­gas, pri­si­pa­ži­no, kad at­vy­ko pa­ruo­šęs vie­ną pra­ne­ši­mą, ta­čiau, pa­ma­tęs pa­žįs­ta­mus vei­dus, kal­bą pa­su­ko kiek ki­taip ir pa­pra­šė ŽNP di­rek­ci­jos suor­ga­ni­zuo­ti dar vie­ną, tik ki­to­kį, par­ko su­kak­ties pa­mi­nė­ji­mą va­sa­rą, per Jo­ni­nes, bu­vu­siems ir esa­miems par­ko dar­buo­to­jams, nes penk­ta­die­nį Pla­te­liuo­se pra­leis­tų ke­lių va­lan­dų ne­už­te­ko nei ko­le­gų ran­koms pa­spaus­ti, tuo la­biau – se­noms is­to­ri­joms ir pri­si­mi­ni­mams at­gai­vin­ti.

V. Be­za­ras pri­mi­nė, kad apie na­cio­na­li­nių par­kų stei­gi­mo idė­ją Lie­tu­vo­je im­ta kal­bė­ti nuo 1989 me­tų. Iš tie­sų pir­ma­sis ŽNP dar­buo­to­jų bran­duo­lys su­si­for­ma­vo 1990 me­tais. Kas pa­me­na, bu­vo su­dė­tin­gi lai­kai: griu­vo ta­ry­bų val­džia, pra­si­dė­jo blo­ka­da, rei­kė­jo iš­gy­ven­ti. Apie ŽNP di­rek­to­riaus kon­kur­są V. Be­za­rui anais lai­kais pa­sa­kė Al­do­na Kup­re­ly­tė: da­ly­vauk, gir­di, nes į šias pa­rei­gas bu­vę ko­lū­kių pir­mi­nin­kai len­da! Taip V. Be­za­ras – kur­šė­niš­kio ir jo­niš­kie­tės sū­nus – at­vy­ko į Pla­te­lius. Pir­mo­mis ŽNP die­no­mis di­rek­to­rius ne­tu­rė­jo nei pa­tal­pų, nei kė­dės, ką jau kal­bė­ti apie ma­ši­ną. Di­rek­ci­jo­je kar­tu su juo kar­je­rą pra­dė­jo dar pen­ki dar­buo­to­jai. Iš kar­to su­ta­rė, kad vi­sus dar­bus dirbs kar­tu, su­tar­da­mi.

V. Be­za­ras dė­ko­jo vie­tos žmo­nėms, kad ne vien tik di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai kū­rė par­ko įvaiz­dį, pa­lai­kė tvar­ką te­ri­to­ri­jo­je. Su šyp­se­na pri­si­mi­nė, kad ne­tru­ko su­ži­no­ti, kas ir kur ne­leis­ti­nu lai­ku ko­kį tin­klai­tį eže­re už­me­tė. Su šyp­se­na pa­pa­sa­ko­jo ir apie tai, kaip vie­nas mies­to vai­kas, pra­dė­jęs dirb­ti ŽNP, pa­si­pik­ti­no dėl sa­va­va­liš­ko miš­ko kir­ti­mo ir at­kak­liai ieš­ko­jo pa­žei­dė­jo, no­rė­da­mas su­ra­šy­ti bau­dą, kol vy­res­nis vie­ti­nis ko­le­ga ins­pek­to­rius, ap­žiū­rė­jęs vie­to­vę, kon­sta­ta­vo, kad tuos me­džius ant že­mės nu­lei­do… beb­rai!

„To­kia bu­vo mū­sų dar­bo pra­džia. Ra­dau sa­vo 1990 me­tų už­ra­šus. Bu­vo ir toks na­cio­na­li­nių par­kų pla­nas: su­jung­ti te­ri­to­ri­jo­je bu­vu­sius ko­lū­kius ir ga­min­ti vien eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją. Ki­ti anuo­met par­ką įsi­vaiz­da­vo kaip vien moks­lo įstai­gą, ku­rio­je vyks­ta ty­ri­mai, lei­džia­mi lei­di­niai ar­ba kaip ap­lin­ko­sau­gi­nę įstai­gą. Kal­bė­ta, kad par­kas tu­ri bū­ti kaip vals­čius, pa­val­dus Mi­nist­rų ta­ry­bai“, – pri­si­mi­nė V. Be­za­ras.

Pir­ma­sis di­rek­to­rius ro­dė se­nas nuo­trau­kas, ku­rio­se li­ko ŽNP te­ri­to­ri­jos žaiz­dos ir bė­dos, 1993 me­tais pra­ūžu­sio ura­ga­no pa­da­ri­niai. Pri­si­mi­nė kar­tu su žmo­nė­mis at­gai­vin­tas se­ną­sias šven­tes – Už­ga­vė­nes, Jo­ni­nes, dė­ko­jo už ben­dra­dar­bia­vi­mą Pla­te­lių se­niū­ni­jai, gau­siai apy­lin­kės me­ni­nin­kų ben­druo­me­nei, ge­ru žo­džiu mi­nė­jo gy­dy­to­ją Da­nu­tę Bun­kie­nę, kraš­to­ty­ri­nin­ką Kon­stan­ti­ną Bru­žą, ki­tus jo at­min­ty­je vi­sam lai­kui pa­si­li­ku­sius žmo­nes. Po­ri­no links­mas is­to­ri­jas, kaip į Pla­te­lius at­vy­ko pir­mie­ji už­sie­nie­čiai da­nai, ir bu­vo gė­da jiems pa­ro­dy­ti lau­ko tu­a­le­tus, ar­ba kaip į mies­te­lį at­vy­kęs tik­ras pran­cū­zas, gra­fų Šu­a­ze­lių pa­li­kuo­nis, li­ko labai nu­ste­bin­tas, kad ei­li­nis pir­ma­sis prie par­duo­tu­vės su­tik­tas žmo­gus jam dva­rą ap­ro­dė ir at­si­svei­ki­ndamas kaž­ko­dėl į ran­ką pa­bu­čia­vo…

Nuo 1998 me­tų ŽNP di­rek­ci­jo­je val­džią į sa­vo ran­kas tvir­tai pe­rė­mė G. Nor­vai­šas. Jis pri­si­mi­nė, kad ŽNP šven­čiant 5-erių me­tų su­kak­tį bu­vo pa­ga­mi­nęs sten­dą „Mū­sų skau­du­liai“, ku­rie, bė­gant lai­kui, bu­vo sėk­min­gai iš­gy­dy­ti.

G. Nor­vai­šas pri­mi­nė apie lai­kus, kai šiukš­lės di­de­liais kie­kiais bu­vo ve­ža­mos ne iš par­ko, o į par­ko te­ri­to­ri­ją. Žvir­blai­čiuo­se bu­vo pi­lia­kal­nis, ku­rį so­viet­me­čiu nau­do­jo kaip žvy­ro kar­je­rą, o li­ku­sio­je gi­lio­je duo­bė­je ėmė pil­ti bui­ti­nes at­lie­kas. Šis są­var­ty­nas jau re­kul­ti­vuo­tas. Ki­tas prie Že­mai­čių Kal­va­ri­jos esan­tis kar­je­ras vir­to Gar­dų ozo pa­žin­ti­niu ta­ku. Lik­vi­duo­ta prie Ma­žei­kių ke­lio rū­ku­si sma­li­nė. Pa­pa­sa­ko­jo, ka­da re­zer­va­to te­ri­to­ri­jo­je po že­me bu­vo pa­kiš­tas aukš­tos elek­tros įtam­pos ka­be­lis, Pla­te­lių ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­te­liuo­se pa­sta­ty­ti nuo­te­kų va­ly­mo įren­gi­niai. Pa­si­džiau­gė, kad po­il­siau­to­jai ta­po są­mo­nin­ges­ni ir vis re­čiau sto­vyk­la­vie­tė­se pa­si­tai­ko van­da­liz­mo at­ve­jų. G. Nor­vai­šas di­džia­vo­si įreng­tais pa­žin­ti­niais gam­tos ta­kais, taip pat prie Si­be­ri­jos pel­kės pa­sta­ty­tu ap­žval­gos bokš­tu, ku­ris rep­re­zen­tuo­ja Pla­te­lių kraš­to­vaiz­dį.

ŽNP di­rek­to­rius R. Ly­dis pa­si­da­li­jo at­ei­ties pla­nais: to­liau vys­ty­ti sau­go­mą te­ri­to­ri­ją ska­ti­nant sau­go­mų te­ri­to­ri­jų val­dy­to­jų ir vie­tos ver­slo ry­šius, puo­se­lė­ti kul­tū­ri­nį ir gam­ti­nį pa­vel­dą, kar­tu siek­ti vie­tos ben­druo­me­nių ge­ro­vės.

ŽNP ko­lek­ty­vą su gra­žia su­kak­ti­mi svei­ki­no Vy­riau­sy­bės vi­ce­kanc­le­ris Ri­man­tas Vait­kus, pa­si­gė­rė­jęs dar­buo­to­jų mo­kė­ji­mu iš­skir­ti­nę na­cio­na­li­nę gro­žy­bę lan­ky­to­jams pa­ro­dy­ti ir apie jos esy­bę pa­pa­sa­ko­ti. Pri­si­pa­ži­no pats nuo Al­sė­džių iki pat Pla­te­lių pa­kraš­čio pės­čio­mis (su nak­vy­ne pa­la­pi­nė­je) ke­lia­vęs, sa­kė, nuo tol gra­žes­nės vie­tos gy­ve­ni­me ne­ma­tęs.

R. Vait­kus lin­kė­jo ŽNP gy­vuo­ti dar daug ket­vir­čių am­žiaus ir nuo Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­jos per­da­vė Lie­tu­vos vals­ty­bės 100 me­tų pro­ga at­kar­to­tą M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lą „Vy­čio pre­liu­das“.

Ap­lin­kos mi­nist­ro pa­si­ra­šy­tus pa­dė­kos raš­tus už il­ga­me­tį dar­bą V. Be­za­ras įtei­kė A. Kup­re­ly­tei, Au­re­li­jai Raz­gu­vie­nei, Auš­rai Braz­dei­ky­tei, Dan­guo­lei Ma­žei­kie­nei, Lai­mu­tei Pui­do­kie­nei, Ed­var­dui Rum­šui, Sta­nis­lo­vui Vyš­niaus­kui, Gied­riui Nor­vai­šui.

Prie svei­ki­ni­mų ir lin­kė­ji­mų pri­si­dė­jo Plun­gės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, ku­ris dė­ko­jo ŽNP di­rek­ci­jai už kar­tu įgy­ven­din­tas idė­jas ir part­ne­rys­tę ieš­kant ben­drų at­ei­ties veik­los taš­kų.

Par­ko 25-me­čio pro­ga obe­lė­lę ir sim­bo­li­nį aukš­tam skry­džiui pa­si­ruo­šu­sį kil­ti paukš­tį Pla­te­lių gim­na­zi­jos ir Pla­te­lių me­no mo­kyk­los ko­lek­ty­vų var­du do­va­no­jo di­rek­to­riai Re­gi­na Ru­bi­nie­nė ir Vir­gi­ni­jus Va­lan­čius.