Žmogaus teisės Lietuvoje: kuria linkme judame – Vengrijos ar Šiaurės Europos valstybių?

Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristato jau dešimtąją žmogaus teisių padėties Lietuvoje apžvalgą – „Žmogaus teisės Lietuvoje 2018-2019“. Joje visuomenė kviečiama retrospektyviai pasižiūrėti į pastaruosius kelerius metus per žmogaus teisių įgyvendinimo prizmę ir pasidomėti, kuriose srityse pasiekėme progreso, o kuriose vis dar stagnuojame  ar net judame atgal, taip nesugebėdami užtikrinti pagarbos žmogaus orumui.

Apžvalgą rengė 19 žmogaus teisių ekspertų – teisininkų, politikos, socialinių bei sveikatos mokslų specialistų, tačiau ji skirta ne tik šių sričių atstovams, o kiekvienam, kuriam rūpi žmogaus teisių klausimai.

Leidinyje į žmogaus teisių įgyvendinimą pasižiūrėta iš įvairių kampų: nuo kovos su diskriminacija, neapykantos nusikaltimais ir smurtu rezultatų, iki teisės į laisvę ir jos atėmimo, nuo teisės į šeimos gyvenimą iki saviraiškos, susirinkimų ir religijos laisvės bei asmens duomenų apsaugos užtikrinimo. Nors apžvalgoje žvilgsnis yra retrospektyvus, joje aktualizuota ir pirma karta pabrėžta teisė į sveikatą ir jos įgyvendinimo problemos.

Vengrija ar Šiaurės Europos valstybės?

Vienareikšmiško atsakymo, ar judame didesnio žmogaus teisių užtikrinimo ar siaurinimo kryptimi, nėra. Tačiau galime pastebėti ne vieną neraminančią tendenciją. „Apžvalgoje aptariami pastarųjų metų atvejai rodo, kad net ir ekonominio augimo bei politinio stabilumo laikotarpiu svarbūs asmens teisių ir laisvių aspektai yra patogiai ignoruojami, kai kurie tarptautinių organizacijų kritikos ir pastabų sulaukę sprendimai neįgyvendinami, o buvę pažeidimai – kartojami. Kodėl susiduriame su nerimtu požiūriu ir netgi nepagarba žmogaus teisių temai? Didžiausias kliuvinys vis dar yra tai, kad visuomenėje tapo įprasta patogiai rinktis daugumai svarbias temas, pamirštant mažesnių grupių interesus ir problemas“, – leidinio pratarmėje rašo apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.

Diskriminacija dėl lyties, lytinės orientacijos, negalios, amžiaus, kilmės ir kitų pagrindų nuolat fiksuojama darbo rinkoje, paslaugų sektoriuje ir kitose srityse. Diskusijos viešojoje erdvėje neretai atskleidžia itin siaurą lietuviškumo sampratą, kurioje bet koks neva kitoniškumas yra atmetamas. Toks uždarumas ir nepagarba asmens lygiateisiškumui neretai virsta neapykantos kurstymu ar net fiziniais išpuoliais.

Nors 8 iš 10 atvejų nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų yra moterys, Lietuvos teisės aktai vis dar nenumato lyčiai jautraus požiūrio, o Seimas neranda politinės valios ratifikuoti Stambulo konvencijos. Taip pat valdžios atstovai nesiryžta parodyti lyderystės žmogaus teisių užtikrinimo srityje ir atsisakyti diskriminacinės Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio nuostatos, kuri vis dar leidžia kai kurioms grupėms ja manipuliuoti, siekiant cenzūruoti su LGBT+ teisėmis susijusią viešąją informaciją.

Apžvelgiamu laikotarpiu valstybės institucijos net ėmėsi iniciatyvų siaurinti saviraiškos laisvę, pasinaudojant tokiais įvairiais pagrindais kaip nacionalinis saugumas, kova su dezinformacija ar vadovybės apsauga.

Nors šioje apžvalgoje neanalizuojama COVID-19 krizė ir atsako į ją poveikis žmogaus teisėms, tačiau daugelis per pastaruosius kelis mėnesius išryškėjusių iššūkių yra šių ir kitų apžvalgoje aptariamų įsisenėjusių problemų atspindys.

„Lietuva vis dar nesugeba tinkamai pasinaudoti unikalia galimybe, kurią teikia narystė Europos Sąjungoje, ir, nuosekliai ginant žmogaus teises, siekti gerovės valstybės ir kuo sveikesnės visuomenės. Tarp politikos, kultūros, mokslo ir verslo elito trūksta lyderių, kurie telktų visuomenę vienytis dėl bendro tikslo – siekti pagarbos kiekvieno žmogaus teisėms ir bendražmogiškoms vertybėms. Piliečiai neretai klaidinami melagingomis naujienomis apie esą netinkančias Lietuvai vertybes, nors tos vertybės įtvirtintos sėkmingiausių pasaulio valstybių kasdieniame gyvenime ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje“, – tvirtina Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras.

Ar yra kuo pasidžiaugti?

Nepaisant nemenkų iššūkių ir nuolatinio dairymosi atgalios, per pastaruosius kelerius metus pasiekėme ir nemažai progreso. Nors ir buvo iniciatyvų, valstybės institucijos nesugebėjo apriboti saviraiškos laisvės, nes tam pasipriešino pilietinė visuomenė ir žiniasklaida.

Dėl sugriežtėjusio teisinio reguliavimo, asmens duomenų apsaugos ir privatumo klausimai apžvelgiamu laikotarpiu susilaukė ypatingo dėmesio, o tai prisidėjo prie gyventojų sąmoningumo augimo.

2019 metais Vilniuje vykusios „Baltic Pride“ eitynės, kuriose dalyvavo rekordinis – 10 tūkst. – dalyvių skaičius buvo jau antrosios, praėjusios be incidentų iš protestuotojų pusės ir be valstybės institucijų kuriamų formalių kliūčių renginio organizavimui.

Pastebimas progresas ir teisės į teisingą teismą srityje, nes Europos Sąjungai plečiant įtariamųjų ir kaltinamųjų teisių standartus, atitinkamai buvo tobulinamas ir Lietuvos teisinis reguliavimas. Teisėsaugos atstovai vis atsakingiau taiko suėmimą ikiteisminiuose tyrimuose.

Nors politikai nesugebėjo parodyti lyderystės, įtvirtinant LGBT+ asmenų teises, 2019 m. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Taip buvo panaikintos formalios kliūtys priimti šeimos partnerystės teisinius santykius reguliuojantį teisės aktą. 

„Norisi pasidžiaugti, kad didėja valstybės institucijų atvirumas ir pilietinės visuomenės įtraukimas, rengiant įvairius teisės aktus ir programinius dokumentus, dažnėja bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis formuojant ir vykdant politiką. Tai teikia vilčių, kad ilgainiui stagnacija kai kuriose srityse bus išjudinta. O tolesnis progresas priklausys nuo visų mūsų savo teisių žinojimo ir jų gynimo. Apžvalga yra mūsų – Žmogaus teisių stebėjimo instituto – ir jos autorių indėlis, kad judėtume tinkama žmogaus teisių įgyvendinimo kryptimi“, – teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė Goda Jurevičiūtė.