Žmogus, prieš kurį verta nusilenkti

Naujamiesčio (Panevėžio r.) ūkininkas, senosios žemės ūkio technikos kolekcininkas ir restauratorius Albertas KLIKŪNAS, rudenį minėsiantis 75 metų sukaktį, įvertintas šalies Žemės ūkio ministro padėka. Apie gimtajam kraštui ištikimą sūnų, jo taurius darbus pasakojo Nacionalinė televizija laidoje „Gyventi kaime gera“.

Nesusipyko su protu

Ant akmens įtvirtintas arklinis plūgas byloja, kad nuo jo prasideda pažintis su senųjų žemės ūkio padargų kolekcija. O pravėrus iš raudonų plytų statyto pastato duris, iš karto žvilgsnis nukrypsta į tai, kuo gali didžiuotis. Yra čia ir lyg antrasis aukštas – sukaltos medinės lentynos. Kas ant jų tokius sunkius daiktus sukilnoja? – pagalvoji. „Patys tikrai neužlipo, aš pats vienas tai padarau“, – šypsojosi neįprastos daiktų kolekcijos savininkas Albertas Klikūnas. Kiekviena čia esanti seniena jo ne kartą liesta, yra aprašyta ir sunumeruota.

Jeigu ne A. Klikūnas, tai galėjo ir toliau lauke numesta pūti ar būtų išlydyta, palikta likimo valiai. Vos ne už kiekvieną teko kažkaip atsilyginti. Išgirdus, kiek už šį ar kitą daiktą turėjo suploti, apie tokius reikalus nenusimanantis tikriausiai pagalvotų, jog turbūt A. Klikūnui pasimaišęs protas. Bet tai būtų netiesa: kadaise jis baigė mechanizaciją, studijavo Veterinarijos akademijoje, gerai supranta, ką šiandien daro.

Kai kas paklausia, iš kokių santaupų išsiverčia, jis atsako: „Nueik ir pažiūrėk, šalia trys atliekų konteineriai stovi“. Ir iš karto nutyla. Nejaugi aiškins, iš kur pinigai. Dar šiek tiek žemę dirba, kai kuriais metais nuo jos lieka. Bet kartais ir valgiui turi pataupyti.

Iš įvairiausių pakraščių sukeliavo

Šiaip laiku nepastebėtas ir nepaimtas senovinis daiktas bet kada gali būti sudaužytas ar sukūrentas kaip nebereikalingas. Sugebančių tai išsaugoti mažai belikę. A. Klikūnas patikusį daiktą ima bet kokio stovio, paskui jį sugeba atkurti, įpūsti naujos gyvybės. Ir senienos čia sukeliavusios iš tolimų pasviečių ir įvairiais keliais.

Reikėjo kuliamajai diržo. Sužinojo, kad toks yra Viešintose. Pardavėjas pasitaikė šnekus. Jis ir užsiminė, jog už kelių kilometrų, vienkiemyje, stovi ir blakstonas-motoras kuliamajai. Nuvykęs ten pamatė jį tarp aukštų varnalėšų. Tai buvo kaip įvykęs stebuklas. Šiuo metu Albertas užsiima blakstono remontu. Trijų ir keturių korpusų arklinius plūgus, gamintus vokiečių, bet atvežtus iš Latvijos, aptiko Biržų rajone. O važiavęs iš Vilniaus ir užsukęs į ant kalniuko patogiai įsitaisiusią užeigą kavos atsigerti, pamatė pristatytų kažkokių daiktų. Tarp jų buvo labai prastos būklės arklinė kuliamoji. Užeigos savininkas sutiko ją atiduoti mainais į nerūdijančius daiktus. Rankomis sukamos girnos irgi ne už ačiū gautos iš Panevėžio rajono Maženių kaimo. Kolekcijoje rasi ir 1928 metais gamintą vieno arklio traukiamą sėjamąją. Bet įdomiausiu A. Klikūnas laiko 1946 metais rusų labai grubios gamybos bezmėną, kuriuo galima sverti 150 kg svorį. Nejaugi jie nesugebėjo pasidaryti paprasčiausių svarstyklių? Šiaip A. Klikūnas renka tai, kuo Smetonos laikais naudojosi ūkininkai. Gausybę tokių surinko tada, kai buvo vežama į metalo supirktuves.

Kartą paragavus nebegalima sustoti

Pasiteiravus, kaip ir kada prasidėjo tokių senienų rinkimas, A. Klikūnas ir nesistengė nuslėpti. Baigiantis XX amžiui, Lietuvai jau atgavus Nepriklausomybę, pas jį atvyko draugas iš Upytės. Jis sodybos papuošimui jau turėjo ant akmenų pasistatęs arklinį plūgą ir porą čiečkarnių. Tada  abu sutarė, jog rinks ir gausins kiekvienas savo senovinių žemės ūkio įdirbimo padargų kolekcijas. Nuo to ir prasidėjo A  Klikūno, kaip kolekcininko, veikla. Jis šypsojosi: sykį paragavus, nebegali sustoti. Sakė, jog dabar turįs 30 plūgų, iš kurių 19 – universalūs, gamykliniai, su emblemomis.

O patalpas senienoms pritaikė Naujamiestyje buvusiame tvarte. Subyrėjus bendrovei, sukrito ir jo stogas. Tokio pastato niekam nereikėjo. Pradžioje jį įsigijo dviese už pajų. A. Klikūnas uždengė naują stogą, ir šiaip daug kur savo jėgų ir proto įdėjo. Dabar laimingas, turėdamas tokią pastogę. Kiek gi išstovėtų kuliamoji be jos?

A. Klikūnas priminė ir tarpukaryje buvusias žemės ūkio padargų kainas. Javų kertamoji – mažiausiai 400 litų, paprastas arklinis plūgas – apie 30 litų, o kuliamoji – nuo 2 tūkstančių litų. Tiek pat blakstonas, o pats mažiausias traktorius – jau 22 tūkstančius litų.

A. Klikūnas ne tik kolekcionuoja, bet ir remontuoja, taiso, nors neturi nei tekinimo staklių, nei atsarginių detalių. O samdant ar perkant, beveik nepasitaiko tokių, kurie atiduotų veltui.

Turėjo potraukį technikai

Kolekcionierius sugebėjo tai sklandžiai pasakoti, neatsitraukdamas nuo darbo. Jis prisiminė, kaip artimiau susipažino su traktoriumi. Kolūkis nusipirko pirmąjį nediduką, vieno cilindro pupsiuką „T-14“. O šalia gyvenęs kaimynas juo dirbo. Traktoriumi ir pietauti į namus grįždavo. Albertas tuo laiku kartą sugebėjo baloje iškasti didoką duobę. Jos traktorius metaliniais ratais nesugebėjo įveikti. Kaimynui teliko laukti parvažiuojančio Alberto tėvo su arklais, kad įklimpusįjį ištrauktų. Tuo metu Albertas sugebėjo pakankamai gerai apžiūrėti traktorių.

Jaunystėje jis mėgo keliones motociklu. „Java“ su draugu vienais metais sugebėjo įveikti net 3000 kilometrų kelią. Albertui tapo gerai žinomi Karpatai, Baltarusija, Pabaltijo šalys. Netrūko pažinčių su įvairiomis Lietuvos vietomis.

Padėjo atkurti giminės istoriją

Daugiau nei prieš 10 metų A. Klikūnas susidomėjo Pilkauskų, giminės iš mamos pusės, istorijos rinkimu. Prie to prisidėjo ir kiti. A. Klikūnas sakė, kad apie tai turėtų pasirodyti atskiras leidinys.

Pilkauskų giminės šaknys siekia 1680 metus – tai nustatyta remiantis archyvų medžiaga. Alberto prosenelio palaikai ilsisi Stračnių (Kupiškio r.) kapinėse. Prie jose stovinčios koplytėlės statymo yra ir jis prisidėjęs. Vedant geležinkelio liniją pro Stračnių kaimą, lietė prosenelio žemę. Už ją caro valdžia sumokėjo tiek, kad galėjo Pelyšėlių kaime nusipirkti 80 ha sklypą ir ten kurtis.

Yra Pilkauskų indėlio statant Subačiaus miestelio bažnyčią. Matyti, kad tai buvę ne savanaudžiai, savo kraštą mylėję ir branginę žmonės. Knyga apie juos tai primins.

Kas stovėjo, seniai po žeme

A. Klikūno gimtinė – Naujamiesčio vienkiemis, už Nevėžio upės iš miestelio važiuojant į Upytę. Kaip ir kiti to meto vaikai, Albertas pažino ūkiškus darbus. Tėvas turėjo 9 ha geros žemės. Pasistatė plūktinį tvartą 10 karvių ir 2 arkliams, daržinę, klėtį ir gyvenamąjį namą. Kuriantis kolūkiui, troba tapo vienintele Klikūnų šeimos nuosavybe. Tėvas mylėjo arklius, pasakodavo apie jų naktigones. Įsiūbavus kėlimosi iš vienkiemių vajų, jis atsisakė kitur statytis. Bet vieną vakarą palei šulinį daugiakaušiu ekskavatoriumi iškasė griovį. Ryte jame nebebuvo vandens.

Paklausus, ar atgims kaimas, A. Klikūno akyse tvenkėsi ašaros: „Nebėra jo, iš ten matyti Panevėžio mūrai“.

Kol kojos žemę lies

Dabar vienintelis ir didžiausias jo rūpestis – išsaugoti tai, ką kasdien mato. Aplankiusieji jo kolekciją, neslepia: daug metalo laužo Albertas turi sukaupęs ir jį pardavęs uždirbtų. Bet kas po to būtų? Kur bepamatytų vaikai ir vaikaičiai gamyklinį arklinį plūgą? Kartą atvažiavęs prof. Bronius Bakutis pasakojo, kaip ūkininkai, turėdami 10–15 ha žemės pragyvena. Albertas, be traktoriaus, turi ir porą arklių, senovišką plūgą. Įkinkęs į jį arklius, rodo moksleiviams, kaip ariama. Tai – akivaizdi pamoka, kaip dirbo jų seneliai. Už ją dar ir sumoka. „Ateis laikas, kai neturėsime nei plūgo, nei arklio. Arklį dar galima užsiauginti, bet plūgo tikrai ne“, – tokią savo filosofiją išsakė A. Klikūnas.

Neseniai pas jį apsilankė Vilniaus Universiteto dėstytojas. Su tokiu turėjo apie ką pasišnekėti. Svečias žadėjo ir savo vaikus atsivežti į Naujamiestį ir jiems aprodyti unikalų reiškinį – A. Klikūno surinktą kolekciją.

Norėtų išlaikyti Klikūnų pavardę

Laikas bėga nesustabdomai, kaip ir vanduo Nevėžyje, kaip ir A. Klikūno metai. O sveikata negeležinė, kamuoja aukštas kraujospūdis. Prieš daugiau nei porą metų mirė žmona, vyras liko su neįgalia dukra. Turi rūpintis jos maitinimu. Nors A. Klikūnas turi tėvo statytus namus Naujamiestyje, jame yra priregistruotas, tačiau gyvena ir Panevėžyje, dar uošvės prieš karą statytame name.

Ponas Albertas nepageidauja reklamos, jam malonu bendrauti su tais, kurie žino gyvenimo kaime ypatumus. Už apsilankymą pinigų neima, bet išeinančiam dovanoja arklio pasagą.

Vilčių, kad paramą teiks valdžios institucijos čia įkuriant muziejų, Albertas neturi. Kolekcininką palaiko Naujamiesčio seniūnas, vietinis žmogus, bet ir jis yra be kapšo eurų. Lieka viltis – brolio anūkas, dar moksleivis. Perėmęs tai, kas yra surinkta, išsaugotų ir Klikūnų pavardę.

Maloniai nuteikė pernai rudenį vykusi žemdirbių šventė Upytėje, kurioje su savo kolekcija dalyvavo ir A. Klikūnas. Jam buvo įteikta Žemės ūkio ministro padėka. Vadinasi, apie Lietuvai naudingą veiklą žino ir Vilniuje.

A. Klikūnas jau mintija, kaip ir kur gauti šventinius arklio pakinktus. Žvangučius jau turi. Žino, kur yra patikęs malūnas, bet jo savininkas į kalbas nesileidžia…