Žydų kultūros paveldas – ateities galimybė
Š. m. birželio 15 d. Alantoje Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys susitiko su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovu Martynu Užpelkiu, kur kartu su Alantos bendruomenės nariais diskutavo apie žydų sinagogos Alantoje atstatymo reikalingumą.
Meras S. Žvinys įvertinęs tai, kad su Alantos bendruomene šiuo klausimu dar labai mažai diskutuota, iniciavo šį susitikimą ir išklausė alantiškių nuomones šia tema. Alantiškiai vertina šio statinio svarbą ir istorinę vertę bei pritaria tam, jog sinagoga būtų išsaugota, joje mato dar vieną išskirtinę kultūrinę erdvę Alantoje. Tačiau visa tai įgyvendinti pavyktų tik tuomet, jeigu būtų surasta finansinė priemonė. „Žydų kultūros paveldą turime suvokti kaip savo kultūros istorijos dalį. Džiaugiuosi aktyvia Alantos bendruomene, jų aiškiais tikslais bei gražiomis iniciatyvomis,“ – po susitikimo sakė meras S. Žvinys ir patikino, kad tik suradus lėšų būtų galima įgyvendinti šį Alantos bendruomenės tikslą, kuris prisidėtų prie žydų paveldo įamžinimo Molėtų rajone, leistų dar atviriau pažvelgti į mūsų krašto istoriją.
Alantos sinagoga, sprendžiant iš formų, statyta XIX a. II pusėje. Ji priskiriama romantizmo periodui. Jos fasadus skaido sąvaržos, vyrų salės langai pusapskričių arkų, apjuosti profiliuotais apvadais. Ji buvo Ukmergės gatvės kampe, už pašiūrių ir sandėlių, ant nuožulnumos, besileidžiančios žemyn į laukus, vos matoma nuo gatvės. Tai stačiakampis rąstų statinys, besiremiantis į grublėtus akmeninio betono pamatus. Sinagoga buvo šildoma krosnimi. Joje buvo atskiros moterų ir vyrų salės. Nei bima (paaukštinta vieta, iš kurios turėjo būti skaitoma Tora), nei Toros Arka neišliko. Pagrindinis įėjimas į šventovę yra vakarų pusėje. Įėjimas į moterų salę – iš pietų pusės. Vestibiulio ir moterų salės langai yra stačiakampiai. (Lina Pivoraitė)
