Žygis pelkėmis Širvintų rajone: ir pats velnias koją išsisuktų
Pamusės kaime, Širvintų rajone, telkšantis pelkynas – it iš lietuviškos pasakos. Brisdamas jautiesi, lyg už kojų į dugną pats pelkių senis temptų, o kipšas tupi medyje ir krizena. Tačiau nuo nelabųjų išgelbės patyręs vedlys. Žygį pelkėmis išbandė ir 15min.lt kolektyvas. Ir nenusivylė.
Žygiai.lt Pamusės kaime (apie 40 kilometrų nuo Vilniaus) siūlo savaitgalį praleisti neįprastai, pavyzdžiui, pelkėse. Patyrę vedliai 5–15 žmonių grupes veda į pelkynus, kur, regis, nė gyvos dvasios nebūta.
Tik atvykus į Pamusės kaimą, iškart norisi lėkti į pirtį – ko taškytis purvuose. Net ir prūdas prie pirties atrodo murzinas, nors po žygio, išsipurvinus iki ausų, staiga pavirsta krištolo skaidrumo vandeniu, kuriame malonu turkštis.
Žygio pelkėmis trasa yra parengta labai apdairiai. Pradžia yra lengvas pasivaikščiojimas šiek tiek klampiomis miško vietomis – eini atsargiai, stengdamasis neišsitepti, pasilaikydamas už medžių.
Tačiau pamažu vanduo ir purvas apglėbia kulkšnis, pakyla aukščiau kelių, ypatingų potyrių suteikia pasiekęs reprodukcinius organus, netrukus pasiekia pažastis ir galutinai numarina viltį parsivežti namo švarius rūbus.
Sukčiaujančius žygeivius, kurie bando klampynes apeiti raistais, vedlys netrunka pagąsdinti gyvatėmis.
Trasoje yra keletas itin smagių vietų. Pavyzdžiui, dumblo prūdas, į kurį nurodo šokti vedlys. Sako, kad panirs ir galva, o mes tuo netikim. Greitai tuo įsitikina pirmas į dumblą šokantis žmogus, kelioms sekundėms išnykstantis iš mūsų akiračio.
Kai jau esi purvinas, į purvą šokti nebaisu. Užsikemši nosį (arba nebūtinai) ir šokį kaip į ežero vandenį. Tačiau jausmas panirti visu kūnu į purvą yra su niekuo nepalyginamas – akimirką atrodo, kad kažkas tempia žemyn, nors jau po sekundės kitos tavo galva išnyra iš dumblo. Ir tik atsimerkti yra labai sunku, nes purvas visus paverčia vienodais pelkių seniais, kurių artimieji tikrai nebeatpažintų.
Po tokio panardymo, regis, jau tikrai niekas nebaisu. Tačiau sunkumai laukia trasos pabaigoje – tenka irtis maždaug 300 metų ilgio vandens ir purvo koridoriumi tarp medžių.
Vanduo ir purvas pakyla virš bambos, o kartais pasieka ir pečius. Dumble pasislėpusios šaknys drasko kojas, o vietomis dumblas taip sutirštėja, kad norisi rėkti kaip holivudiniuose filmuose: „Palikit mane ir gelbėkitės patys.“
Tie, kurie judės lėčiau ar bus prasčiau apsirengę, išlipę iš šio koridoriaus pradės šalti, todėl patartina ir judėti tokiu greičiu, kaip juda vedlys, ir pasirinkti tinkamą aprangą, pavyzdžiui, hidrokostiumą.
Ir žinokite, kad, jeigu pelkių senis ir neužpuls, tai jus tikrai apspis įvairūs nedraugiški vabzdžiai, todėl pasirūpinkite apsauga nuo kraujasiurbių.
